Daugiakalbystė Europos Sąjungoje: (ne)atrastos galimybės

Rasa Valaitytė, Martyna Špokauskaitė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Europos studijų III kurso studentės

Ką tik praūžusi Europos kalbų diena yra kasmet minima, siekiant atkreipti dėmesį į žemyno kalbų gausą, skatinti kultūrų ir kalbų įvairovę bei paraginti piliečius mokytis daugiau kalbų. Europos Sąjunga (ES) turi net 24 oficialias kalbas, taip pat joje yra per 60 regioninių ir mažumų kalbų – katalonų, baskų, fryzų, samių, valų ar jidiš – taip daugiakalbystės principas tampa simboliu, patvirtinančiu Europos Sąjungos devizą būti „suvienijusiai įvairovę“.

Dar 2002 metais Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovai Barselonoje sutarė pasiekti ambicingą tikslą – įgalinti piliečius be savo gimtosios kalbos bendrauti dar dviem užsienio kalbomis. Kodėl Europos Sąjunga skiria tiek daug dėmesio kalboms?

Daugiakalbystė – Europos Sąjungos veiklos principas

Daugiakalbystė gali būti įvardijama kaip Europos Sąjungos ir jos institucijų organizacinis veiklos principas, t. y. visų 24 oficialių kalbų vartojimas Europos Sąjungos institucijose ir valdyme bendrąja prasme. Ką tai reiškia Europos Sąjungos piliečiams? Pirmiausia tai, kad kiekvienas turi teisę kreiptis į Europos Sąjungos institucijas bet kuria iš 24 oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų ir ta pačia kalba gauti atsakymą. Labai svarbus ir antras dalykas – piliečių visuotiniuose rinkimuose išrinkti atstovai Europos Parlamente turi teisę kalbėti bet kuria oficialia Europos Sąjungos kalba, o priimti reglamentai ir kiti teisės aktai tai pat yra publikuojami visomis iš jų. Todėl ES piliečiai gali geriau suprasti, kaip veikia Europos Sąjunga, vertinti, ar jų balsą atstovaujantys europarlamentarai tai daro tinkamai, geriau išmanyti savo teises, kurias suteikia Europos Sąjungos pilietybė ir jausti, kad Europos Sąjunga nėra tik kažkur ten, Briuselyje, o veikia šalia jų ir jiems.

Turėdami teisę ir galimybę gauti informaciją suprantama kalba, Europos Sąjungos piliečiai gali aktyviau dalyvauti sprendimų priėmimo procese, reikšti savo nuomonę bei diskutuoti svarbiais klausimais. Verta paminėti, kad Europos Sąjungos institucijos savo darbinėje veikloje naudoja anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas – taip siekiama taupyti išlaidas vertimams raštu ir žodžiu: vienas vertimas kiekvienam europiečiui kainuoja apie 2 eurus per metus (visos vertimo išlaidos sudaro apie 1 procentą kasmetinio Europos Sąjungos biudžeto). Dėl daugiakalbystės principo ES institucijos yra įvardijamos kaip didžiausios vertėjų darbdavės. Skaičiuojama, kad Europos Sąjungos institucijose dirba apie 4 300 vertėjų raštu ir apie 800 vertėjų žodžiu.

Daugiakalbiai piliečiai – tolerantiškesnė visuomenė

Mokslininkai teigia, kad kalbų mokėjimas gerina asmens kognityvinius gebėjimus, gimtosios kalbos įgūdžius, gebėjimą aiškiau reikšti savo mintis ir netgi geriau spręsti problemas, su kuriomis susiduriama gyvenime – poliglotai problemas gali įvertinti iš įvairių perspektyvų ir pasirinkti teisingiausią ar net kūrybiškiausią sprendimą.

Kalbų mokymasis taip pat vysto asmens kultūrinę kompetenciją. Besimokydami kalbų žmonės susipažįsta ir su tautų kultūra, tradicijomis, todėl jie yra atviresni skirtingiems požiūriams, naujovėms, tolerantiškesni, geriau supranta kitas kultūras, todėl visuomenėje veikia kaip tiltas tarp skirtingų kultūrų. Tokiu būdu visuomenė tampa labiau integruota, bendruomeniškesnė, atviresnė, o taip pat ir saugesnė.

Konkurencinis pranašumas verslui

Europos Sąjungoje gyvena 508 mln. piliečių – tai žmogiškasis kapitalas, į kurį investavus, galima ne tik pagerinti asmens socialinę padėtį, bet ir sustiprinti visos Europos Sąjungos ekonomiką. Kelių kalbų mokėjimas darbuotojui atveria galimybes rinktis geriau apmokamą darbą, o verslininkui kalbų mokėjimas ir/ar kalbiniu aspektu kompetentingi darbuotojai atveria galimybes geriau suprasti ir įvertinti užsienio rinkų verslo aplinką, gauti naujausią informaciją apie novatoriškus gamybos būdus, naujas žaliavas, prekybos ir reklamos kanalus.

Europos Komisijos užsakymu 2006 m. atliktas tyrimas parodė, kad iš 2 000 tyrime dalyvavusių mažų ir vidutinių įmonių net 11 proc. (195 eksportuojantys verslai) prarado verslo kontraktus dėl užsienio kalbų žinių trūkumo, o 10 iš jų prarado kontraktus, vertus milijono eurų. Šio tyrimo skaičiavimai taip pat atskleidžia, jog jei mažos ir vidutinės įmonės investuoja į kalbos strategiją organizacijos viduje (pvz., samdydamos gerus kalbų įgūdžius turintį personalą, suteikdamos personalui mobilumo galimybes, organizuodamos kalbos kursus ir pan.), jos gali pasiekti 44,5 proc. didesnes eksporto pardavimų apimtis nei be šios investicijos.

2011 m. PIMLICO projekto tyrimo išvadose pateikiama, kad sėkmingos kompanijos naudoja kalbos valdymo strategijas: iš 40 tyrime dalyvavusių įmonių, 43 proc. savo ataskaitose pateikė, jog kompanijos apyvarta išaugo 25 proc. tuomet, kai buvo pradėta taikyti kalbų valdymo strategija, o 3 iš 4 įmonių pardavimų apyvarta augo mažiausiai 16 proc. Be to, yra empirinių įrodymų, kad kelias kalbas mokantys darbuotojai problemas sprendžia kūrybingiau. Remdamiesi skirtingu lingvistiniu ir kultūriniu pagrindu, darbuotojai geba atrasti naujus, netradicinius sprendimus, kurie leidžia įmonei savo veiklą organizuoti inovatyviau.

„Brexit“ – ar anglų kalba neteks oficialiosios kalbos statuso ES?

Nemažai dėmesio daugiakalbystės principas sulaukė paskelbus Jungtinės Karalystės referendumo dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos rezultatus. Visuomenėje kilo klausimas, ar anglų kalba turėtų būti pašalinta iš oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų sąrašo. Po Jungtinės Karalystės pasitraukimo naujojoje, 27 valstybių narių formato Europos Sąjungoje anglų kalba bus gimtoji tik mažai daliai gyventojų.

Anksčiau būta pasiūlymų Europos Sąjungoje oficialia kalba palikti vienintelę anglų kalbą, nes tokiu būdu būtų galima išvengti organizacinio neefektyvumo ir sumažinti vertimo išlaidas. Ši nuomonė atsispindėjo ir Jungtinės Karalystės žiniasklaidoje. Vis dėlto, Europos Komisijos ataskaitoje dėl daugiakalbystės politikos pateikiamos išvados nurodo, kad kalbinė atskirtis, pasirinkus vienkalbės, pvz. anglų kalbos, politikos kryptį, tik padidėtų: remiantis 2012 ir 2013 m. Eurobarometro apklausų rezultatais, tik 10 proc. europiečių anglų kalba yra jų gimtoji kalba arba šią kalbą jie moka bei supranta labai gerai. Tai reiškia, kad 90 proc. likusių Europos Sąjungos piliečių negalėtų suprasti ES teisės aktų, priimamų sprendimų veikimo Europos Sąjungoje, kuri stengiasi puoselėti atvirumo ir demokratijos principus.

Visgi, anglų kalba – tarptautinės komunikacijos kalba. Į tai reiktų atsižvelgti, nes net ir po „Brexit“ Europos Sąjunga turės komunikuoti su išoriniu pasauliu, o ES viduje priimami sprendimai ir toliau turės būti suprantami tarptautinėje arenoje.