Dizaineris K. Lekeckas: nėra madingų drabužių, yra tik madingos asmenybės

‒ Turite savo mados namus – kaip atsidūrėte mados pasaulyje?

‒ Tai nutiko seniai, todėl reikia viską atsiminti (juokiasi). Mano močiutė buvo siuvėja, su siuvimo mašina „žaidžiau“ nuo vaikystės. Mados sritis visada buvo įdomi, bet nebuvau įsitikinęs, kad noriu savo ateitį sieti būtent su ja – man buvo įdomios specialybės, kuriose galima kažką pagaminti, sukurti. Viskas prasidėjo nuo studijų Kauno technologijos universitete. Studijuojant magistrantūroje, kartu su kolege dalyvavome konkurse, pavyko laimėti. Tada pradėjau domėtis mada. Supratau, kad ši veikla yra ne tik miela, bet ir teisinga, nes buvo vertinama iš šalies. Ilgainiui nuo ateljė „užaugome“ iki mados namų. Savo kolekcijomis sunkiai sekėsi užkariauti mados rinką. Jau kelerius metus esame daugiau ateljė negu mados namai, bet dirbame su klientais, turime savo prekių liniją – marškinėlius, kuriais prekiaujame internetu. Su stereotipu, kad mada – nevyriška profesija – nesusidūriau. Atvirkščiai, sužinojau, kad vyrai yra geriausi dizaineriai, kulinarai ir siuvėjai. Niekada negalvojau, kad ši specialybė yra moteriška. Dabar taip pat dėstau KTU universitete, Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete.

‒ Kokia dizainerių karta auga? Ar galėsime ateityje didžiuotis kauniečiais dizaineriais?

‒ Kaunas visada didžiuojasi dizaineriais. Didžiausias Kauno minusas − dauguma dizainerių labai greitai tampa vilniečiais. Jie dažnai pamiršta, kad yra kauniečiai. Dauguma Lietuvoje žinomų dizainerių yra kauniečiai. Dabartiniai dizaino studentai yra orientuoti į gerą darbo ir atlygio santykį. Pasigendu darbo, paremto idėjomis, dabar daug orientacijos į naudą, bet negaliu skųstis, yra ir puikių rezultatų. Dažnai dizaineris atlieka mažai funkcijų – jis beveik nesiuva, aišku, išmoksta, bet vėliau dirba su komanda: dizaineris kuria eskizą, konstruktorius sukonstruoja, siuvėjas siuva ir t. t. Net siuvant yra operacijos – vienas užtrauktuką įsiuva, kitas − vieną siūlę, dar kitas – antrą.

‒ Kas dabar madinga vyrams? Ką savo spintoje privalo turėti vyras, kuri nori būti madingas?

‒ Pirmiausia, madingas vyras turi suprasti, kad mada yra tik antras planas – pirmajame turi būti asmenybė. Nėra madingų drabužių, yra tik madingos, įdomios asmenybės ir saviti charakteriai. Drabužis turi tik padėti išryškinti, atskleisti asmenybę. Į drabužį reikia žiūrėti iš įvaizdžio pusės. Galiu teigti, kad šiais laikais mados net nereikia žinoti – visa pasiūla, esanti Lietuvos rinkoje, mass market (greitosios mados, mada, skirta masėms – aut. past.) parduotuvėse, visos kolekcijos yra naujausių mados tendencijų. Mass market kiekvieną savaitę siūlo naujų produktų, tikrai nesame atsilikę nuo pasaulio. Į galvą kimšti to, kas madinga, tikrai nereikia. Jei įdomu, keli aktualiausi siluetai ateinančiai vasarai – be jau buvusių siaurų, apytrumpių kelnių, kurios išlieka vienu iš pagrindinių elementų, atsiranda platėjančios kelnės, o tikri stileivos, kurie nori madą vytis laikydami ją už pulso, turi rinktis plačias kelnes. Tai − didelis pokytis lyginant su praėjusiais sezonais. Atsiranda ilgų drabužių – ilgi švarkai, ilgos palaidinės, marškiniai. Drabužiai sluoksniuojami – ant ilgo dedamas trumpas, išlendantys ilgi marškiniai – madinga. Jei derinama su siauromis kelnėmis, 60-ųjų stilistikoje siauras buvo derinamas su siauru, o šiandien – prie mažų kelnyčių derinami platūs, ilgi viršūs. Prie plačių kelnių derės trumpi siluetai. Labai drąsūs, kurių Lietuvoje mažoka, gali rinktis perregimus audinius. Ryški vyrų mados naujovė – nėriniai. Bet tai skirta tik drąsiems (juokiasi).

‒ Dažnas vyras nemėgsta kostiumo, vengia jį vilkėti. Iš kur kyla ši „baimė“?

‒ Kostiumo daugiau nemėgsta jaunimas. Greičiausiai todėl, kad jis varžo. Jei kostiumas teisingai pasiūtas, su juo niekada nesijausi kaip su laisvalaikio drabužiais. Jis verčia pasitempti. Šie pagrindiniai minusai yra ir jo pagrindiniai pliusai. Dėvėdamas kostiumą žmogus kitaip jaučiasi ir kitaip elgiasi, pakinta jo laikysena, dėvint kostiumą figūra atrodo dailiau. Jei aplinka ar draugų būrys nereikalauja laikytis protokolo, dauguma vyrų leidžia sau jaustis patogiai ir atsisako kostiumo.

‒ Yra įprasta, kad kostiumas yra tik mėlynas, pilkas arba juodas. Kaip išsiskirti dėvint kostiumą?

‒ Įvardytos spalvos dominuoja versle. Jei žmogus negali sau leisti turėti daug kostiumų, tikėtina, kad jie bus šių spalvų. Jie tinka visoms progoms. Kostiumas gali būti naudojamas visur: galima derinti su džinsais, kitomis kelnėmis, galima kostiumą paversti ir klubine apranga. Kai turima daugiau kostiumų, peržengiamos stereotipų ribos, randasi daugiau saviraiškos. Laisvalaikio kostiumai – dažniausiai languoti, dryžuoti, klubiniai – su papildomais pjūviais, netradiciniais sprendimais, asimetriniais kirpimais, papildyti šmaikščiomis detalėmis. Spalvų yra įvairiausių – šviesių, baltų, smėlio, koralų. Žinoma, su oranžiniu švarku ne kiekvienas išdrįstų nueiti į darbą banke. Pilkas ir mėlynas yra pati pradžia, paskui galima  eksperimentuoti.

‒ Siuvate ir drabužius vestuvėms. Dažniausiai tiek nuotakos, tiek jaunikio apranga rūpinasi nuotaka. Ką patartumėte jaunavedžiams?

‒ Vestuvių drabužiai dažnai atsispindi žurnaluose – visus jų viršelius yra užkariavęs vyriškas mėlynas kostiumas. Jis niekaip neišeina iš mados, tačiau jis nėra labai tinkamas. Man gražiausi − tamsiai rudi, šokolado spalvos kostiumai. Jis yra jaukus, žemiškas. Vestuvės yra jausmų, ne logikos proveržis, rudas kostiumas tą puikiai atspindi. Patarimai ir klaidos – jaunieji dažniausiai neatkreipia dėmesio, kokioje aplinkoje vyks vestuvės. Visi vestuvių aprangą įsivaizduoja labai puošnią, stereotipinę – smokingas ir suknelė-tortas. Jeigu vestuvės vyksta kaimo sodyboje, aplink – mediena, vyrauja kantri stilius, reikėtų apie tai pagalvoti ir aprangą derinti prie aplinkos. Jei pasirenkamas modernus restoranas, gali derinti šiuolaikinę stilistiką, taip daug įdomiau. Labiausiai reikia atkreipti dėmesį į darną – jaunikio ir nuotakos drabužiai turi derėti. Tai – vienas iš nedaugelio atvejų, kai drabužius reikia derinti. Vestuvės – poros, ne vieno asmens šventė. Jei pora eina į kitus renginius, pagal etiketą aprangos derinti nereikia. Einame į šventę pabendrauti su kitais žmonėmis, nereikia akcentuoti, kad jūs esate pora. Vestuvės – išskirtinis momentas. Man labiausiai krinta į akis tai, kad jaunoji daugiausia dėmesio skiria savo suknelei, o jaunikis lieka antrame plane. Galvoja, nusipirks iš bazės ką nors ir praeis (juokiasi). Nukenčia ir jaunosios įvaizdis – atsiradus antrajai pusei, ji tampa įvaizdžio dalimi, todėl nuotakai nepavyksta suspindėti. Reikia adekvačiai pasirinkti finansinius išteklius, tiek jaunikio, tiek jaunosios vestuvinės aprangos medžiagas.

‒ Kaip kilo idėja sukurti marškinėlių kolekciją?

‒ Įkvėpimas – juokingas. Iš JAV parsivežiau marškinėlius su Niujorko vaizdu. Juodi ant balto. Pagalvojau, kad tikrai trūksta įdomių rokeriško stiliaus marškinėlių. Kartu su fotografe Indre Baltuškaite vystėme idėjas. Visi marškinėliai turi savo idėją, juos palydi tam tikra sentencija. Iki 1980 m. marškinėliai evoliucionavo iš karinės aprangos. XXI a. jie tampa labai aktualiu drabužiu, atskleidžiančiu jaunatvišką gyvenimo būdą. Jei etiketas nereglamentuoja darbo – juos galima drąsiai dėvėti. Norėčiau kad į prabangius restoranus būtų įleidžiama ne tik su marškiniais, bet ir su marškinėliais. Žinoma, jei jie tinkamai suderinti.

‒ Ką manote apie unisex (tinkantį ir vyrams ir moterims) stilių?

‒ Nors pats taip nesirengiu, man šis stilius visai patinka. Net šiandien esu užsidėjęs bliuzoną, kuris tinka tiek vyrui, tiek moteriai. Unisex – apranga, neturinti lyčiai būdingų bruožų. Netgi visą vyrišką aprangą galima laikyti unisex, nes ją gali dėvėti ir moterys. Tai dabar labai aktualu.

‒ Kaip prižiūrėti drabužius, kad kuo ilgiau galėtumėme juos dėvėti?

‒ Galiu patarti besirenkantiems prabangias medžiagas. Ne visi jas turime ir nenešiojame kasdien. To ir nereikia. Bet jei stilių papildo prabangios medžiagos, keičiasi jų dėvėjimo stilistika, kuri skiriasi nuo paprastų medžiagų. Drabužiai, pagaminti iš natūralių, prabangių medžiagų turi turėti laiko relaksacijai. Vilna, šilkas – išsitampo, išsidėvi. Tokio audinio drabužį pakabinus ant pakabos, jis visiškai atsistato, atgauna savo paradinę išvaizdą. Tas pats galioja ir geros odos batams, kurie susiūti besiūlių, formavimo būdu – jei jie yra nešiojami kasdien, praranda savo formą ir po mėnesio atrodo visiškai sunešioti. Jei tokiems batams duodama „pailsėti“, dvigubai tiek, kiek nešiojant, jie atrodo kur kas geriau. Kasdieniams drabužiams daug patarimų neturiu – jie skirti nešioti kasdien, juose įdėta priedų, pavyzdžiui, elastano, kuris padeda drabužiams atsistatyti. Jų tarnavimo laikas nėra ilgas. Masiniai grabužiai yra skirti nešioti, sunešioti ir pirkti naujus.

‒ Dizaineris dažniausiai rengia vieną žmogų, jums teko rengti visą komandą – Kauno chorų kolektyvus „Chorų karuose“. Kokia patirtis tai buvo?

‒ Labai įdomi. Galima atsiskleisti, visi pasirodymai traktuojami kaip atskiras renginys, kolekcija. Viską reikėjo daryti labai greitai, skirtingiems žmonėms. Norėjome, kad kiekvieno figūra būtų harmonizuota, tai padėjo atskleisti dainos sprendimus

‒ Kokiu kasdieniu derinuku negalima pršauti po šalį?

‒ Kalbant apie ateinančią vasarą, geriausias variantas – marškiniai, golfas. Tiek vyrui, tiek moteriai. Su jais pataikysite ir į mados tendencijas, ir į nešiojimo diapazoną: prabangus restoranas, darbas ar klubas. Prie jų nesunku derinti įvairiausius aksesuarus.

Šaltinis