Edita Gimžauskienė. Ką pamirštame kalbėdami apie technologijų proveržį?

Diskusijos apie technologijų proveržį, įvairių sričių veiklos skaitmenizavimą pastaruoju metu dominuoja tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje medijoje. Dažniausiai naudojami raktažodžiai – didieji duomenys (angl. Big Data), dirbtinis intelektas, robotika, pramonės skaitmenizavimas įsisuka ir į socialinių medijų ratą. Straipsnių, renginių bei įvairių pasisakymų gausa rodo, kad tai aktualu verslui, valdžios institucijoms ir visuomenei.

Pasisakymai šiomis temomis pasižymi įžvalgomis, kurios kartais pranašauja gražią ateitį skaitmenizuotame pasaulyje, o kartais net apokalipsę. Tai, kad technologijų giganto „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas aiškinasi Jungtinių Amerikos Valstijų Kongrese dėl prezidento rinkimų baigties, o „Google“ sulaukė nemalonių žinių iš Europos Komisijos dėl mokestinių ir konkurencinių reikalų ir gavo rekordinę, 4,34 mlrd.Eur (5 mlrd. USD) baudą už antimonopolinių įstatymų pažeidimą rodo, kad vis dar nesugebama tinkamai įvertinti technologijų poveikio bei nustatyti atitinkamų žaidimo taisyklių.

Dar daugiau, populiariausi apokaliptiniai samprotavimai ir diskusijos apie tai, kad darbuotojus pakeis robotai, o sprendimus darys dirbtinio intelekto mašinos, sėja lengvą paniką darbo rinkos dalyviams ir kuria naujus galvosūkius švietimo politikos formuotojams, vis dar mąstantiems profesinėmis klasifikacijomis.

Iš tiesų būtų sunku paneigti, kad technologijų proveržis neturės įtakos žmonių elgsenai ar verslo sprendimams bei visuomenei, tačiau kur kas aktualesni klausimai yra susiję su pokyčio poveikiu, mastu ir gebėjimu prisitaikyti.

Pasaulio ekonomikos forumo parengta ataskaita teigia, ir su tuo, ko gero, reikia sutikti, jog vykstantys pokyčiai yra labiau revoliuciniai nei evoliuciniai. Prielaidos, kad jie turės tvaraus vystymosi tendencijas, o ne griaunantį poveikį priklauso nuo to, kaip verslas sugebės transformuoti savo veiklos modelius. Manoma, jog pokyčių procese itin svarbu sugebėti keisti mąstymo būdą, struktūras bei užtikrinti ekonominį gyvybingumą besikeičiančiame pasaulyje.

Galvojant, kaip transformuoti mąstymo būdą, pirmiausia reikia galvoti apie žmones, o tai mažiausiai susiję su skaičiavimais, kiek darbuotojų reikės atleisti, jei įdiegsime naujas technologijas. Klausimai, kuriuos šiuo atveju kelčiau – kokių žmonių reikės, kad sugebėtume padidinti veiklos produktyvumą ir kaip technologijų naudojimas bei analitika pakeis kiekvieno darbuotojo vaidmenį? Gebėjimas koncentruotis į klientą ir rezultatą, užtikrinant partnerystę, įsitraukimą, bendradarbiavimą organizacijos viduje bei antreprenerišką nuolatinį mokymąsi yra privalomos sąlygos dirbti.

Tačiau esminis mąstymo lūžis yra susijęs su gebėjimu dirbti itin dinamiškoje aplinkoje. Adaptacija ir nuolatinė konfigūracija yra realybė. Gebėjimas veikti per save organizuojančias komandas, kurių prioritetas yra progresas, o ne tobulumas, yra neišvengiamas norint suspėti į traukinį. Manyčiau, jog rizikos ir neapibrėžtumo tolerancija tampa viena iš laimingo gyvenimo sąlygų.

Nemažiau svarbūs yra ir fundamentalūs organizaciniai struktūriniai pokyčiai. Efektyvus veikimas tinkluose kiekvienai dalyvaujančiai organizacijai padeda pasiekti gerokai daugiau. Ekosistemos yra pagrįstos bendra samprata apie sprendimą vartotojui ir informacijos dalijimusi, kur kiekvienas dalyvis žino savo esminius gebėjimus ir vaidmenį bendroje veikloje, o visa kita patiki partneriams.

Neturėtų būti užmirštas ir sugebėjimas išnaudoti vidines kompetencijas, sukuriant tokias struktūras, kurios būtų efektyvios skatinant vystymąsi, naujų verslo idėjų integravimą, jaunų verslų įsigijimą ir išorinio potencialo pritraukimą. Dažnai sėkmės garantu tampa organizacijų gebėjimas tam tikros užduoties sprendimui pritraukti geriausius talentus, tinkamu laiku sukuriant žmonių išteklių pritraukimo ir įdarbinimo modelius, apimančius laikinus darbuotojus, partnerius bei laisvai samdomus išteklius.

Akivaizdu, kad šie uždaviniai yra glaudžiai susiję su bet kurios valstybės ekonomikos gyvybingumu. Manyčiau, jog jiems spręsti reikia pokyčių agentų, gebančių pamatyti visą paveikslą, koncentruotis į tvarų ir pelningą augimą, suderintą su visuomenės vertybėmis, pasitikėjimu ir skaidrumu.

Technologinis proveržis yra gerokai daugiau nei naujausių technologijų – daiktų interneto, autonominių mašinų, dirbtinio intelekto, robotikos, skaitmeninio atsekamumo, 3D, virtualios realybės ar „blockchain“ pritaikymas. Gyvybingą ekonomiką užtikrinsime, jei greta talentingų technologijų kūrėjų turėsime žmonių, gebančių sisteminti, analizuoti, vertinti bei prognozuoti investicijų dydį bei grąžą, klientų elgseną, darbuotojų kompetencijų pokyčius bei makroekonominį poveikį.

Prof. Edita Gimžauskienė, Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto dekanė