Ekonomistas Rytis Krušinskas: vartotojas po 50 metų – individualistas, norintis gyventi ilgiau

Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) profesoriaus R. Krušinsko teigimu, norint kalbėti ir prognozuoti, koks bus ateities vartotojas, reikia susitarti dėl esminės sąlygos – mūsų aplinkos nepasieks karo liepsnos, stichinės nelaimės ar pasaulinio mąsto ligų protrūkiai. Kaip rodo istorija, šios negandos visada bet kurios šalies ekonomiką nubloškia keliasdešimt metų atgal. 

– Tyrimai rodo, kad pagal ekonominį gerbūvį maždaug 50 metų atsiliekame nuo Vokietijos ar Prancūzijos. Ar po tokio laikotarpio prisivysime šias šalis ir kaip atrodys statistinis lietuvis vartotojas tuo metu?

– Jei atskaitos tašku pasirinktume šiandienos Lietuvos ir pasaulio ekonominę aplinką, manau, kad po 50 metų mūsų šalis bus labai sėkmingai integravusis į globalinę ekonominę erdvę. Pasaulio mastu būsime labai nedidelis žaidėjas, jau pasiekęs vakarų pasaulio ekonominį lygį. Kodėl?

Pirma, mes turime senėjimo problemą, tačiau Vakarų šalyse ši problema šiandien – gerokai didesnė. Žvelgiant į pasaulinę patirtį, sėkmingesnis ekonominis augimas galimas tose valstybėse, kuriose yra daugiau darbingo amžiaus ir gero išsilavinimo žmonių.

Nedrįsčiau sakyti, kad Lietuva per penkis dešimtmečius suklestės, tačiau ji turėtų išlaikyti panašų gyventojų skaičių, kuris svyruos tarp 3 ir 2,5 milijono. Neabejoju, kad atgal bus pritraukta ir dalis emigrantų. Būsime pilnateisis, neužguitas pasaulio ekonomikos žaidėjas. Tiesiog būsime mozaikos dalimi su savo spalvomis.

Lygiai taip pat, ateities Lietuvos vartotojas visiškai niekuo nesiskirs nuo vokiečio, švedo ar belgo. Per 50 metų šie vartotojų skirtumai susiniveliuos. Niveliacijai didelę įtaką turės informacija ir jos sklaida bei srautai. Visa darbinė ir kasdienė aplinka visame pasaulyje kryps link taip vadinamos techhumanizacijos  – turėsime labai daug informacinių technologijų prietaisų naudojamų visose gyvenimo srityse.

– Jau dabar vartojamas terminas „hiperskaitmeninis vartotojas“ – žmogus, kasdien naudojantis bent 3 išmaniuosius prietaisus ir prie interneto prisijungiantis bent iš 3 skirtingų vietų kasdien. Kokį vaidmenį ateities vartotojo gyvenime vaidins išmaniosios technologijos?

– Šie hiperskaitmeniniai vartotojai – mes šiandien. Prisijungiame prie interneto ne tik iš išmaniojo telefono, bet ir iš planšetės, darbinio kompiuterio, o kur dar namie esantys išmanieji televizoriai.

Ateityje beveik kiekvienas mūsų daiktas, su kuriuo mes turime tam tikrą sąlytį, turės jutiklius ir siųs informacinius signalus. Pavyzdžiui, durys, ant kurių bus jutiklis, atpažįstančios pirštų antspaudus ir užfiksuojančios, kada aš ateinu į darbą. Galbūt patalpoje bus jutiklis, kuris siųs signalą į mano kompiuterį ar telefoną, jei mano kūno temperatūra bus per aukšta.

Žvelgiant iš vartotojo pusės, visos paslaugos ir prekės nueis link labai didelio individualizavimo. Sėdėdamas darbe ir žvelgdamas į monitoriuje įmontuotą kamerą, galėsiu užsisakyti akinius, kurių dioptrijos idealiai atitiks mano akių poreikius, o pagaminti ir pristatyti į darbo vietą jie man bus per 30 minučių.

Jei užsimanysiu valgyti, tereiks pasakyti tai žodžiu kompiuteriui, kuris parinks vietas, kur tą akimirką yra mažiausios kainos. Toks patiekalas taip pat galės būti man pristatomas į darbą, arba pasiūloma tiesiog nueiti parinktu trumpiausiu maršrutu.

Vartotojas bus labai suasmenintas per informacines technologijas. Būtent tai turėtų pradėti formuoti ir naujų specialybių poreikį. Net neabejoju, kad mums ir toliau reikės programuotojų, tačiau atsiras poreikis informacijos filtruotojams, kurie dirbs atskiroms vartotojų grupėms.

Be abejo, daug dėmesio mums reikės skirti ir asmeninei sveikatai – su tuo taip pat bus susijusi didelė dalis produktų ir paslaugų. Tai natūraliai leis atsirasti naujoms specialybėms. Jau dabar žmonijos sąmones užvaldančios sveiko senėjimo idėjos, populiarėjanti sveikatos informatika reikalauja „big data“, t.y. milžiniškų duomenų srautų ir jų atsijojimo bei kiekvieno vartotojo poreikio atpažinimo.

Ekonomikos vystymosi prasme, toks vartotojas, besidomintis savo sveikata, kels didžiausią susidomėjimą verslui ir kurs produktų pasiūlą. Verslas šioje vietoje turės susiprojektuoti tokias sistemas, kuriose būtų galimybė labai dideliam alternatyvų, kurias vartotojas galėtų pasirinkti, skaičiui.

Jei aš vietoje riebaus maisto renkuosi šviežią žuvį, tai vieno mygtuko paspaudimu norėsiu turėti galimybę ją tuoj pat turėti ant stalo ar žinoti, kurioje prekybos vietoje šiandien yra pristatyta šviežia mano norimo rūšies žuvis. Kitas faktorius, galintis lemti ateities verslo sėkmę, – kuo greitesnis individualus prekės pristatymas.

Ko gero, sulauksime tokių laikų, kai žmogus, norėdamas statyti namą, pats jo projektą susidėlios kompiuteryje. Jam tereikės sudėti „varneles“ prie pageidaujamų namo savybių, „padėti“ el. parašą ir nusiųsti projektą derinimui per e-valdžios vartus atitinkamoms institucijoms.

– Kuo didesnis informacijos srautas, tuo sunkiau jį apsaugoti. Gal dėl to turės keistis ir verslo elgesys?

– Taip. Ateities rinkose konkurencingumo pranašumu taps informacijos dalinimasis. Įmonės konkurencinį pranašumą susikurs iš žinojimo, dalinimosi žiniomis. Jei įmonė parodys, kad ji turi žinių ir jomis dalinasi, pasitikėjimas tiek „verlas-verslui“, tiek „verslas-vartotojui“ sektoriuose augs.

Efektyviai valdydama didelės informacijos srautus, įmonė susikurs konkurencinį pranašumą. Informacijos slėpimas nuo konkurentų ir vartotojų, bei įsitikinimas, kad niekas šios informacijos  negali atkoduoti ar pavogti, nugrims užmarštin. Gali atsirasti tik tiesioginis informacijos kainos sutarimo ar pirkimo procesas.

Jau dabar yra toks terminas „reinventing“ – atradimas iš naujo. Jei vieni mokslininkai atrado vieną dalyką, tai dėl didelės informacijos ir žinių sklaidos, lygiai tą patį kitame pasaulio krašte gali atrasti kiti mokslininkai. Todėl visko verslui supirkti ir užrakinti po patentais nepavyks, nes mokslo progresas didėja šviesos greičiu.

– Verslas prisitaiko prie naujovių, nes tai sąlyga jo išlikimui. O viešasis sektorius ateityje spės paskui vartotojo poreikius?

– Jau dabar Lietuvos viešasis sektorius su savo informacinėmis technologijomis yra pažengęs gana toli. Juk pagal IT sistemas ir interneto plėtrą bei spartą, mūsų šalis yra aukštai pasaulio reitinge, ypač kalbant apie viešąjį sektorių.

Tiesa, viskas čia ateityje priklausys nuo to, kiek valstybė į viešąjį sektorių investuos lėšų. Mano nuomone, jei viskas vyks kaip dabar, tai galime drąsiai teigti, kad po 30-50 metų šis sektorius bus pasiruošęs priimti to laikmečio iššūkius.

Jau dabar dalyje viešojo sektoriaus viskas sukasi aplink didelius informacijos srautus. Ateityje šie srautai tik didės, o didžiausias iššūkis laukia susiejant šias sistemas tarpusavyje. Sakykime, kad užsukus į ligoninę ir nustačius ligą, pažymos automatiškai, be gydytojo pagalbos, būtų išsiunčiamos į „Sodrą“, darbovietę, mokesčių inspekcijai, draudimo kompanijai.

Be abejo, šios sistemos bus ir sekimo sistemos, tačiau jas galima vadinti ir švelniau – vartotojo pažinimo sistemomis.

– Ateities vartotojui bus svarbus mokslas ir švietimas? Juk viską bus galima daryti sėdint prie kompiuterio?

– Ateityje vartotojo individualizavimas neapsieis be didelės robotizacijos. Ko gero, po 50 metų robotų priežiūra taip pat bus patikėta robotams, tačiau žmogus turės juos paruošti. Iš čia gauname dar viena ateities ekonomikos ir vartotojo paveikslo dedamąją – mokslas ir švietimas įgaus kritinę reikšmę pasaulyje.

Jei žmogus bus nemokytas, tokioje visuomenėje jam bus labai sunku rasti vietą po saule. Galbūt, jis galės dirbti žemųjų technologijų srityje, pavyzdžiui, kepykloje, tačiau tai jį atribos nuo to progresyvaus pasaulio.

Pažvelkime į savo ateitį – šiandien į ketvirtą dešimtį įkopęs vartotojas po 30 metų bus pensininkas. Tačiau jis jau bus sukaupęs nemažą patirtį IT srityje ir ateityje iš jos tikėsis dar daugiau. Net neabejoju, kad mums, būsimiesiems pensininkams, jei atitolsime nuo technologijų, reikės tokių specialistų, kurie pagyvenusius mokys naudotis šiais produktais. Štai ir dar viena nauja ateities specialybė Lietuvoje ir pasaulyje.

– Kaip dar didesnis prekybos persikėlimas į e-erdvę atsilieps tradicinei prekybai? Viskas bus perkama internete?

– Manau, tradicinės prekybos vietos mažės. Vietoje jų atsiras ekspozicijų centrai ir šalia jų esantys sandėliai, kur galima atsiimti prekes.

Internetinės svetainės turės būti daug labiau funkcionalesnės – dabar užsakę daiktą, vis dar nesame tikri, ar konkrečią dieną jį gausime, jau nekalbant apie galimybę gauti idealiai tinkantį, sakykim, kostiumo dydį. Ateityje tokių problemų tikrai nebus.

Be abejo, išliks ir dalis tradicinių prekybos vietų. Pavyzdžiui, nedidelės ekologiškos daržovių parduotuvės, nes vartotojas dar labiau orientuosis į sveiką mitybą. Kuo toliau, tuo labiau už sveikus produktus bus mokama daugiau – visi norėsime turėti kažką tikro, neva pritaikyto tik mums.

Lietuva jau šiandien turi orientuotis būtent į šitą rinkos segmentą – tradicines technologijas t.y. maisto pramonę, kuri ir šiandien yra viena stipriausių ekonomikos šakų Lietuvoje. Net neabejoju, kad tai, ką turime dabar – mėsos, duonos, gėrimų pramonę, reikia stiprinti. Jei dar ateityje atrastume instrumentus, kurie padėtų šiems ekologiškiems produktams ilgiau išlikt negendantiems, išlaikantiems geriausias maistines savybes, pataikytume į senėjančios visuomenės ilgesnio išlaikymo sveika, kryptį.

Vanduo pasaulyje taps kritiniu ištekliumi, o tai leis šalims, turinčioms dideles jo atsargas, išlaikyti ekologiškumą ir stiprėti ekonomiškai. Net neabejoju, kad vanduo ir maistas ateityje taps naująją valiuta. O vandens, miškų Lietuva kol kas turi daug.

Kas laukia popierinės valiutos? Jei pinigai bus individualizuoti, tai jie eis kartu su žmogumi: ar tai bus elektroninis implantas po oda, ar e-kortelė, net neabejoju, kad popieriniai pinigai išnyks. Priežastis tam paprasta – popierinių pinigų sandėliavimas, gamyba, spausdinimas, apsauga kainuoja labai brangiai.

– Šiandien didžioji dalis prekių pagaminama Kinijoje. Ar ateityje šis industrinis polis pakryps?

– Manau, kad tam tikros prekių grupės ir toliau bus gaminamos, kur yra pigiausia darbo jėga. Ar Kinija išliks didžiausia gaminančia šalimi? Dalis gamybos turėtų persikelti į Afriką, Pietų Ameriką, kur darbo jėgos kiekis didelis, o gamtinių išteklių – daug.

Ateityje svarbiausias klausimas bus, kaip ir minėta, produkto individualizavimas. 3D spausdintuvai jau dabar rodo tam tikrą šios gamybos ateitį. Nekalbu apie tai, kad eilinis vartotojas galės laisvai nusipirkti tokį spausdintuvą ir pasigaminti, ką nori namuose. Kalbėsime apie tai, ar vartotojui geriau per pusvalandį atsispausdinti reikiamą prancūziško automobilio dalį, ar užsisakyti originalią ir jos laukti parą.

Toks individualizavimo gamybos metodas privers gamintojus kuo greičiau pristatyti produktą vartotojui. Pati gamyba nedings, o kalbant apie jos vietą pasaulyje, laimės tie, kurie sugebės kuo greičiau pristatyti prekę. Kaip tai bus daroma – greitaeigiais traukiniais ar bepiločiais orlaiviais, parodys ateitis.

Jau dabar verslas pripažįsta, kad būtina investuoti į panašias inovacijas, kurios, galbūt, ateityje ir neatsipirks, tačiau norint išlikti, tai daryti yra būtina.

– Kurioje srityje Lietuva ateityje dar galėtų „iššauti“?

– Vykstant ir spartėjant globalizacijai, didėjant technologijų kiekiui, žmonės norės nuo viso to pabėgti bent per savo atostogas. Šalys, kurios sugebės išlaikyti natūralią, civilizacijos sąlyginai nepaliestą gamtą, ateityje taps aukso grynuoliais turizmo rinkoje.

Būtent čia Lietuvai matyčiau didelį šansą tapti didelio pelningumo zona. Žmogus už savo poilsį, sveikatą ir gerą, kokybišką maistą ateityje mokės tik daugiau, nes norės senti sveikiau. Jei išlaikysime Lietuvos gamtą tokią, kokia ji yra dabar, galėtume tapti mažąja Šveicarija.