Erasmus+ patirtis pabaigus universitetą

Į nuostabaus grožio šalį – tobulėti ir pasilepinti šiluma
Maltą Gintarė rinkosi dėl keleto priežasčių: noro pagerinti anglų kalbos įgūdžius, įgauti patirties užsienio valstybės viešojoje įstaigoje, bei, žinoma, šilto klimato. Praktiką mergina atliks nuo rugsėjo iki gruodžio mėnesio. Beveik visi žmonės Maltoje kalba angliškai, tiek gatvėje, tiek darbo vietoje, kartais net ir patys maltiečiai tarpusavyje. Biure, kuriame mergina atlieka praktiką, dokumentai pildomi anglų kalba, pareiškėjai, kurie kreipiasi į įstaigą prašydami prieglobsčio, apklausiami ir interviu su jais atliekami anglų kalba, tiesa, dažnai dalyvaujant vertėjams, nes didžioji dalis pareiškėjų iš Afrikos šalių – Libijos, Sirijos, Eritrėjos ir kt. Tad Malta buvo puikus pasirinkimas siekiant pagilinti užsienio kalbos žinias.

Pirmieji įspūdžiai darbe
Pabėgėlių komisijos biure merginą pirmiausia nustebino visoje įstaigoje vyraujanti ypatinga tvarka: visi dokumentai laikomi tvarkingai, ir, nors  įstaiga sulaukia daug prieglobsčio prašytojų (kartais per dieną kreipiasi 5-13 nauji pareiškėjai) ir susikaupia didelis bylų skaičius, kiekvienas dokumentas yra savo vietoje. Pats įstaigos vadovas labai daug laiko praleidžia biure ir atlieka daugybę skirtingų užduočių: jis ne tik vadovauja biuro darbuotojams, bet ir pats daro eilinius darbus. Įdomu tai, kad, skirtingai nei Lietuvoje, įstaigoje dauguma dirba pasikeisdami, tai yra 2 savaites dirba vienoje vietoje (atlieka dokumentų analizę), 2 savaites kitoje (veda interviu), dar 2 vėl kitoje (skenuoja bylas). Taip keičiamasi pareigomis ir įgaunama naujų patirčių. Įstaiga nėra didelė – joje dirba apie 30 žmonių, atkeliavusių iš įvairiausių pasaulio kampelių (yra ir vietinių maltiečių, ir afrikiečių). „Nesu iki šiol mačius tiek įvairių žmonių, kiek čia, Maltoj“,– teigė mergina.

Skirtumai tarp gyvenimo Lietuvoje ir užsienyje
Jau nuo pirmųjų savo viešnagės Maltoje dienų Gintarė atkreipė dėmesį į vietinio viešojo transporto sistemą. Čia autobusai atvažiuoja tada, kada jiems išeina, vadinasi gali tekti laukti 5 min., gal net 20 min., todėl apskaičiuoti laiką iki darbo vietos gan sudėtinga. Dėl to, kad autobusai neturi tikslaus grafiko, merginos kelionė į darbą trunka apie 30 min., iš kurių 10 min. praleidžia važiuodama, o likęs laikas skiriamas „apsidrausti“, kad nepavėluotų į darbą. Maisto kainos Maltoje šiek tiek didesnės, bet nereikšmingai. „Lyginant atlyginimus, gaunamus čia ir Lietuvoje, manau, jog  Lietuvoje pragyvenimas brangesnis“,- pastebėjo Gintarė.
„Malta tokia maža, kad atrodo viskas ranka pasiekiama, tai yra vos kelių ar keliolikos kilometrų atstumu, tačiau transporto spūstys piko metu ir nenuspėjamas šalies viešasis transportas nedidelius atstumus padaro ypač dideliais.“

Nereikia bijoti naujų iššūkių!
Iki šiol Gintarė jaučiasi lyg atostogaudama, nes laiko užtenka ne tik darbui, bet ir laisvalaikiui, išvykoms. Gintarė mano, kad daug kas priklauso nuo paties žmogaus siekių, jo tikslų praktikos atžvilgiu. Kadangi šis patyrimas buvo senai brandinta merginos svajonė, jos įspūdžiai – tik patys geriausi.
Gintarė skatina ir kitus studentus bei absolventus ryžtis panašiam gyvenimo nuotykiui. „Padrąsinimui kitiems galiu pasakyti tik tiek: jeigu žmogus nori, jis turi tai ir daryti, nesvarbu, kad pradžioje viskas atrodo nepažįstama, nauja ir baisu; tai ir yra įdomiausia! Svarbiausiai yra nepasimesti ir nepanikuoti“. Gintarė su šypsena prisimena vieną nuotykį, kuomet kompanija užrašė ne tą autobuso numerį, kuriuo ji turėjo vykti į darbą, tad pirmą dieną teko apvažiuoti pusę salos, bet ji viską rado. Svarbiausia buvo ramiai reaguoti ir nebijoti prašyti žmonių pagalbos. Jie labai malonūs ir noriai padeda.