Filosofas Nerijus Čepulis: „Švietimo sistemoje, kaip ir džiaze, reikia mokėti improvizuoti“

Kartu su pedagoge, verslininke A. Landsbergiene, rašytoja, visuomenės veikėja Une Kaunaite, KTU Alumnų asociacijos prezidentu Daliumi Misiūnu bei KTU studentų atstovu Luku Kijausku, filosofas Nerijus Čepulis vasario 3 d. 15.00 val. dalyvaus diskusijoje „Kaip atrasti save standartizuotoje švietimo sistemoje?“.

XV tarptautinėje mokymosi, žinių ir karjeros planavimo parodoje „Studijos 2017“ vyksiančią diskusiją moderuos politologas Ainius Lašas. Tiesioginę transliaciją bus galima stebėti pagrindinėje KTU „Facebook“ paskyroje.

Individualumas įstrigęs sistemos rėmuose

KTU docento ir filosofo Nerijaus Čepulio teigimu, žodis „sistema“ parodo, jog ji jau savaime yra standartizuota. Dėl informacijos srautų greičio ir kiekio, dėl bendrą veiklą vykdančių žmonių didelio skaičiaus ir interesų įvairovės, šiandien sisteminė tvarka yra neišvengiamybė. Jeigu neįvestume tvarkos, taisyklių, įstatymų, socialinis gyvenimas ir veikla virstų chaosu. 

Pasak N. Čepulio, sistemą standartizuojame tam, kad galėtume išsikelti  tikslus, standartus, planuoti, valdyti procesus, netgi komunikuoti, keistis dėmesiu ir informacija. „Pateiksiu pavyzdį. Visi kalbame kuria nors kalba. Jeigu nesivadovautumėme tomis pačiomis kalbos taisyklėmis, gramatika – nesusikalbėtume. Bendra tvarka ir standartai yra tai, kas mus vienija, nors ne tik tai…“, – konstatavo vienas iš diskusijos dalyvių.  

Kita vertus, N. Čepulis pažymi, kad standartas ir sistema leidžia kontroliuoti ilgalaikę veiklą ir tokiu būdu didina saugumą.

Švietimo sistemoje trūksta džiazo

Pasak N. Čepulio, siekiant, kad mokytojas ar dėstytojas netaptų visišku funkcionieriumi, pirmiausia reikia sistemą perprasti, dalyvauti jos kūrimo procese. Perpratus sistemą, o tiksliau – įsisąmoninus bendrą tikslą, turėtų rastis galimybė žaisti sistemos viduje, kitaip sakant, kurti ir improvizuoti. Tačiau pati sistema ir modeliai turėtų to neužgniaužti.

„Mokytojo užduotis turėtų būti savo mokinį išmokyti „žaisti“, improvizuoti sistemoje. Pavyzdžiu imkime džiazo muziką. Džiazas nėra chaosas, nors kartais po laisvu, spontanišku „džiazavimu“ slepiasi paprasčiausias neprofesionalumas. Visgi, profesionaliam muzikantui, klausančiam neva džiazuojančio atlikėjo, atpažinti tokią apgaulę – vienas juokas. Pirmiausia, turime išmokti natas, gamas, ritmiką, artikuliaciją ir tik tada galime pradėti improvizuoti“, – aiškino N. Čepulis.

Jo teigimu, tas, kuris improvizuoja, laužo sistemą, bet nesukuria chaoso, nes vis dar valdo save ir žino, ką daro: „Perpratus sistemą, nereiktų bijoti improvizuoti, nes kitaip prarasime inovatyvumą, o vietoje individo turėsime mašinaliai veikiantį funkcionierių. Funkcionierius veikia cikliškai ir stabdo progresą.“

„Švietimo sistema neturi būti per „kieta“ – reikia palikti tam tikrą lankstumą išimtims, kurios neturėtų būti priimamos kaip neigiamybė. Sistemos, o ypač švietimo sistemos tikslas nėra funkcionierių ir „vergų“ išnaudojimas, – įsitikinęs KTU docentas. – Dėstytojui ir tyrėjui šiame procese reikia palikti laisvės, kurią jis turėtų toliau skiepyti mokiniui.“

Tarp egoizmo ir individualumo – vienas žingsnis

N. Čepulis atkreipia dėmesį, kad skirtingų žmonių savitumas ir jų gebėjimas tarpusavyje susitarti kuria didelę pridėtinę vertę bet kokiam procesui ir sistemai, tačiau neretai pasitaiko, jog individualumas yra sutapatinamas su egoizmu ar narcisizmu. Šiandienos visuomenėje, kurioje gajus susvetimėjimas ir interesų kova, toks požiūris yra labai paplitęs. 

Dėl šios priežasties, individualumą reikia tinkamai formuoti. Pasak N. Čepulio, to siekiant, dažniausiai atsiduriama kryžkelėje, kur reikia apsispręsti, ar individualumas toliau eis link narcisizmo ir egoizmo, ar pereis į altruistiškos asmenybės ugdymą.

„Pirmuoju atveju, žmogus tiesiog žavisi savo skirtingumu ir nieko kito nedaro, tik tą skirtingumą puoselėja – tada turime problemą. Kad individualumas augtų kita kryptimi, reikia sudaryti galimybę žmonėse ugdyti empatiją ir komunikabilumą“, – sakė KTU docentas.

„Kalbant apie individą, kaip narcizą, individualumo jame – ne tiek ir daug. Ypač šiais laikais. Tokio „individualumo“ puoselėjimas dažniausiai yra saviapgaulė, nes jis formuojamas masinių medijų. Čia tas pats standartizuotas įvaizdis ir žvaigždžių kultas tampa narcizo „originalumo“ matavimo vienetu“, – pažymėjo N. Čepulis.

Giliu filosofo įsitikinimu, tikrasis originalumas ir unikalumas žmoguje gimsta tik nuoširdžiame santykyje su kitu žmogumi, o ne savimi pačiu, puoselėjant stačiakampiame ekrane pasigamintą savo virtualų atvaizdą. Nestandartizuota tarpasmeninė komunikacija, empatija, altruistinis požiūris į save ir kitą individualumo nemažina. Priešingai, tik čia jis gali apskritai rastis.