Geriausio šildymo būdo paieškos – priklauso nuo to, kur gyveni

 Priklauso nuo situacijos

Reikia iš karto pasakyti, kad paprasto vienintelio teisingo atsakymo nėra, o spręsti vien tik pagal kainą yra paviršutiniška ir netikslu. Šildymo bū­do pasirinkimas priklauso nuo pačių įvairiausių aplinkybių: būstą įsigyjančio asmens poreikių, finansinių galimybių, geografinių veiksnių (gyvens mieste ar kaime), reikšmę turi pastato būklė, aplinkos infrastruktūra, ne mažiau svarbūs yra ir saugumo bei ekologiniai aspektai. „Negalima vienareikšmiškai teigti, kad vienas ar kitas šildymo būdas yra geriausias. Reikia atsižvelgti į konkrečią situaciją. Tarkim, kūrenant katilą kietuoju kuru, pigiau šildytis malkomis, tačiau naudoti granules – kur kas patogiau, nes reikia mažiau priežiūros”, – sakė Kauno technologijos universiteto (KTU) Šilumos ir atomo energetikos katedros vedė­jas Egidijus Puida. Jo teigimu, reikia galvoti ne tik apie tai, koks šildymo katilas geriausias ar pigiausias, bet ir kiek galėsite skirti pradinių investicijų šildymo sistemai įrengti, kiek laiko jai eksploatuoti. 

Kaina ir patogumas

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) kartu su Energetikų mokymo centru atliktas šildymo būdų palyginimas atskleidė, kad norėdami priimti ekonomiš­kai pagrįstą sprendimą, gyventojai turėtų skaičiuoti ne tik kuro kainą, bet įvertinti ir saugios katilinės bei patalpos kurui sandėliuoti įrengimo sąnaudas. „Mūsų analizė rodo, kad, renkantis šildymo būdą, vertėtų įvertinti visas investicijas ir sąnaudas”, – teigė VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto docentas Giedrius Šiupšinskas. Kalbant apie būsto šildymą, reikia atskirti daugiabučių namų gyventojus nuo individualiuose namuose įsikūrusių žmonių – šių dviejų grupių pozicijos ir galimybės skiriasi iš esmės. Individualių namų savininkai, skirtingai nei daugiabu­čių gyventojai, turi platesnę šildymo būdo pasirinkimo laisvę, kurią realizuoja vadovaudamiesi dviem pagrindiniais veiksniais: kaina ir patogumu.

Gyventojų nuomonės tyrimai rodo, kad individualių namų šeimininkai pirmenybę teikia dujiniam šildymui. Kiek mažiau respondentų teigia naudojantys kietąjį kurą. Kitus šilumos šaltinius, pavyzdžiui, elektrą, geoterminį šildymą ar granulių katilus renkasi labai nedidelė apklaustųjų dalis. Įdomu tai, kad daugiau kaip pusė gyventojų nurodo, kad, jeigu techninės galimybės leistų, iš tradicinių šildymo būdų pasirinktų dujas. Tai galima paaiškinti, viena vertus, nesudėtingu ir santykinai nebrangiu sistemos įrengimu, kita vertus, pastaruoju metu vis mažėjan­ čia žaliavos kaina. 

VGTU atliktas tyrimas patvirtino, kad vienas pigiausių ir patogiausių individualių namų šildymo būdų išlieka šildymas gamtinėmis dujomis – per dešimt metų gyventojų bendros investicijos į įrangą ir išlaidos kurui būtų apie 15 tūkst. eurų. Tiesa, šildymas kietuoju kuru – malkomis – atsieitų šiek tiek pigiau (12 tūkst. eurų), tačiau reikia papildomai įvertinti laiko są­ naudas, skiriamas joms paruošti, ir ploto malkoms sandėliuoti įrengimo išlaidas.

Išvengia gaisro ir patalpų taršos

Mokslininkų nuomone, šalies didmiesčiuose pats priimtiniausias ir populiariausias – centrinis šildymas. Juo naudojasi du trečdaliai miestiečių. Taip yra todėl, kad centrinis šildymas ir buvo sukurtas pastatams tankiai apgyvendintose vietovėse šildyti. Jis įrengiamas daugiabučiuose namuose, kuriuos šildyti atskirais individualiais katiliukais būtų žalinga žmonių sveikatai ir aplinkai. Tiesa, pasitaiko daugiabučių namų gyventojų, kurie, nepaisydami įstatymų, atjungia savo buto ar namo šildymo sistemas nuo centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sistemos, tačiau šilumos energetikos ekspertai skeptiškai vertina tokį elgesį. Pasak jų, nėra jokių garantijų, kad gyventojai sugebės tinkamai prižiūrėti daugiabučiuose įrengtas autonomines šildymo sistemas, o nepriežiūra gali baigtis net ir viduržiemį sprogusiais radiatoriais. Be to, atjungus buto šildymą, išbalansuojama namo šildymo sistema ir atsijungusiojo kaimynams tampa neįmanoma užtikrinti tolygaus šildymo.

Energetikos specialistų skaičiavimais, vartotojui, atjungusiam savo buto šildymą nuo CŠT sistemos ir įsirengusiam autonominį dujinį šildymą, 1 kWh šilumos kainuoja apie 7,9 cento, įvertinus visas įrangos pirkimo, sistemos pertvarkymo, kuro ir eksploatacijos sąnaudas. Ir tai tik jei katilo naudingo veikimo koeficientas (NVK) yra lygus 1,05-taiištiesų yra daž­niausiai tik gamintojų deklaruojamas dydis, realiai beveik niekada nepasiekiamas. Skaičiuojant realiai pasiekiamą katilo NVK (0,95), šilumos 1 kWh kaina apskritai padidėja iki maždaug 8,4 cento.

Vidutinė centralizuotai tiekiamos šilumos kaina 2016 m. Lietuvoje svyravo apie 4,5-5,5 et už 1 kWh be PVM. Taigi, skirtumas akivaizdus. Tik kažkodėl kai kurie gyventojai niekaip nenori jo pripažinti.

Nepaisant kai kurių gyventojų nusistatymo, specialistai ir mokslininkai sutaria, kad centrinis šildymas turi daug pranašumų ir yra tinkamiausias būdas šildyti daugiabučius šaltesnio klimato šalyse. „Naudojant CŠT, visiš­kai eliminuojamas gaisrų pavojus dėl šildymo sistemų – to negalima pasakyti apie kitus šildymo būdus, kai pastate deginamas bet koks kuras. Net ir elektrinis šildymas kelia potencialaus gaisro pavojų, ką jau kalbėti apie šildymo būdus, kur naudojama atvira liepsna. Labai svarbu ir tai, kad, šildantis centralizuotai, gyventojams nereikia rūpintis kuru, nereikia patiems eksploatuoti šildymo įrenginių, nėra jokios patalpų tar­šos. Gyventojams nekyla gaisro ar sprogimo pavojus, neužimamas naudingas patalpų plotas kuro deginimo įrenginiais”, – prana­šumus vardijo Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas. Asociacijos vadovo teigimu, kalbos apie aukš­tas centrinio šildymo kainas tė­ra mitas, o dėl santykinai didelių sąskaitų už suvartotą šilumos kiekį kalti netvarkingi pastatai ir juose esantys prastai prižiūrimi šilumos punktai. Jam pritarė ir KTU docentas Egidijus Puida, atkreipęs dėmesį, kad, miestuose pradėjus eksploatuoti biokuro katilines, šildymo kainos reikšmingai sumažėjo, o daugiausia sutaupyti galima tinkamai prižiūrint ir tvarkant namo šildymo sistemas. 

Šaltinis: www.kaunodiena.lt