Imigracija ir pabėgėliai: sociologo komentaras

Europos sąjungos (ES) vidaus reikalų ministrai, spręsdami vadinamąją „pabėgėlių krizę“ susitarė dėl į Europą atvykusių prieglobsčio prašytojų paskirstymo šalyse-narėse. Lietuvos įsipareigojimas – priimti kiek daugiau nei tūkstantį pabėgėlių aršiai diskutuojamas. Viešame diskurse pilna nuogąstavimų, juntama stipri neigiama visuomenės nuomonė imigrantų atžvilgiu. Diskusijose trūksta aiškumo, argumentų ir faktų, kurie leistų skaitytojams susidaryti nuomonę objektyviau – be aštrių, stereotipais ir kultūrinėmis mąstymo klišėmis nuspalvintų lozungų.

Gyvename geriau: imigracija yra intensyvėjantis ir negrįžtamas procesas

Pirmiausia norisi pabrėžti, kad imigracija į Lietuvą yra vykstantis, intensyvėjantis ir negrįžtamas procesas. Tai susiję su mūsų išsivystymo lygiu (neišvengiamai būsime patrauklūs žemesnio išsivystymo lygio šalių gyventojams dėl didesnių atlygio, išsilavinimo ar saviraiškos galimybių), su darbo rinkos poreikių tenkinimo klausimais (mums trūksta tam tikrų kategorijų darbuotojų) ir, žinoma, susiję su globalia saugumo ar nesaugumo situacija (nestabilių regionų gyventojai ieškos saugios vietos gyventi).

Jau kuris laikas pasaulio ir Lietuvos mokslininkai mums prognozavo išaugsiančią imigraciją. Prieš dvejus metus žiniasklaidoje ir moksliniame straipsnyje komentavau Lietuvos gyventojų atvirumą imigracijai. Tuo metu pabėgėliai prie Europos Sąjungos sienų masėmis nestovėjo ir mes nemanėme, kad imigracija bent kiek aktuali Lietuvai. Atvirkščiai – sakėme, kad mums svarbu tik emigracija, t.y. Lietuvą paliekantys gyventojai. Kartu su kolegomis prognozavome, kad imigracija į Lietuvą augs, o dar už kelių metų (pvz., 2018 m.) migracijos saldo taps teigiamas ir imigrantų srautas bus didesnis nei emigrantų srautas.

Tuomet, 2013 m., Lietuvos gyventojų atvirumas imigracijai buvo vienas didžiausių Europoje (Europos socialinio tyrimo duomenimis). Tuomet su atvykėliais nereikėjo smarkiai konkuruoti dėl darbo vietų, gatvėse jų matėsi santykinai mažai, tad nors Lietuvos gyventojai imigrantų „nemylėjo“, bet ir nejautė didelės ekonominės ar kultūrinės grėsmės.

Šiandien situacija stipriai pasikeitusi. Tuomet kasdienių diskusijų paraštėse glūdėjusi imigrantų, priešiškumo kitataučiams tema šiandien turi pretekstą pasireikšti garsiai. Šioje visuotinėje diskusijoje norisi sudėlioti keletą taškų.

Imigracijos ir pabėgėlių temų „atpainiojimas“

Kalbant apie atvykėlius į ES, pirmiausiai reikia „atpainioti“ kelias sampratas. Reikia labiau atskirti atvykstančių žmonių grupes, teisingai jas įvardinti ir skirtingai traktuoti (viešame diskurse kol kas viskas suplakta į vieną). Šiandienos situacijoje nereikėtų pagal vieną kurpalių vertinti pabėgėlių, ekonominių migrantų ir galimai kartu su jais į Europą besibraunančių islamo fundamentalistų.

Tradiciniai imigrantai – žmonės atvykstantys į šalį gyventi ilgesniam nei 12 mėnesių laikotarpiui, kurie prieš tai buvo deklaravę gyvenamąją vietą kitoje šalyje. Dažniausiai tai – ekonominiai migrantai. Tiesa, jie į Lietuvą gali atvykti ir dėl kitų priežasčių, pvz. mokytis, kurti šeimą ar pan. Pabėgėliai – žmonės gavę Lietuvoje prieglobstį ir palikę savo šalis dėl įvairių priežasčių, dažniausiai susijusių su nesaugumu ir persekiojimu. Na, o islamo fundamentalistai – religiniai fanatikai norintys pakenkti kito tikėjimo bendruomenėms. Sudėtingiausia tai, kad islamo fundamentalistus atskirti ir identifikuoti sunku – jie linkę prisidengti ekonominių migrantų ar pabėgėlių statusu.

Dažniausiai Lietuvos viešajame diskurse darome klaida, kai baimės, susietos su islamo fundamentalistais, yra perkeliamos ir pritaikomos vertinant ekonominius migrantus ir pabėgėlius. Religiniai fanatikai yra potencialiai grėsmę keliantys asmenys ir jų, pritariu, reikia saugotis. Pabėgėliai – žmonės, kuriems turėtume teikti pagalbą. O ekonominių migrantų srauto augimas – ekonominius Lietuvos sunkumus galimai padedantis spręsti procesas, kurį turėtume kontroliuoti kurdami gerą imigracinę politiką.

Toliau pasižiūrėkime, kas yra tie imigrantai, atvykstantys gyventi į Lietuvą, kiek jų atvyksta, kiek priimame pabėgėlių ir kokia jų sudėtis pagal pilietybę. Tik tuomet galėsime atsakyti, ar Lietuvos įsipareigojimas priimti virš tūkstančio pabėgėlių yra didelis ar mažas ir kaip vertinti šiandienos situaciją.

Didžiausias imigrantų srautas – grįžtantys lietuviai

Norint demistifikuoti ir geriau suprasti imigracijos į Lietuvą procesą, pažiūrėkime į oficialius statistinius duomenis. Pirmiausia pažiūrėkime, kiek žmonių (imigrantų) atvyksta į Lietuvą kasmet.

Imigracijos tendencijos Lietuvoje nuo 2002 m. Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2015

Peržvelgus imigracijos duomenis pirmiausiai pastebėtina, kad imigracija Lietuvoje auga stiprėjant ekonominiams rodikliams (pvz. nuo 2004 iki 2008 m.). Imigraciją po 2010 m. paskatina keli persipynę veiksniai. Tai ir saugumo krizės regione (pvz. Ukrainoje), ir gerėjantys Lietuvos ekonominiai rodikliai.

Tačiau svarbiausia priežastimi laikyčiau užsitęsusią ekonominę stagnaciją ar recesiją šalyse, kuriose dirbo lietuviai emigrantai. Prastėjant sąlygoms darbo rinkose, daugelis lietuvių reemigravo į tėvynę. Pavyzdžiui, 2011 m. net 89 proc. visų imigruojančiųjų į Lietuvą sudarė Lietuvos pilietybę turintys asmenys (panašūs duomenys rodantys didelius reemigracijos srautus būdingi ir pvz. Rumunijai, Portugalijai, Estijai). Tais pačiais metais po kelis procentus į Lietuvą imigruojančiųjų asmenų turėjo Rusijos, Ukrainos ar Baltarusijos pilietybę.

2014 m. imigrantų sudėtis pagal pilietybę buvo panaši: apie 80 proc. buvo grįžtantys iš emigracijos Lietuviai, iki 6,2 proc. išaugęs procentas imigruojančių iš Rusijos ir iki 4,6 proc. išaugusi dalis imigrantų iš Ukrainos. Taigi, pastaruoju metu didžioji dalis imigrantų Lietuvoje buvo lietuviai. Kiti – daugiausiai slaviškų, kultūriškai ir istoriškai lietuviams artimų šalių piliečiai.

Ar sutarti pabėgėlių skaičiai Lietuvai yra „daug“?

Vertinant pabėgėlių kvotą (2016 m. 505 asmenys, 2017 m. 600 asmenų) galima pažiūrėti į kelis skirtingus duomenų rinkinius. Pirmiausia, ar tai daug, lyginant su bendruoju imigracijos srautu? 2014 m. į Lietuvą imigravo 24 294 asmenys. Aštuoni iš dešimties – Lietuvos pilietybę turintys asmenys. Pastarojo meto pabėgėlių banga gali tik nežymiai pakeisti viso atvykstančiųjų srauto sudėtį pagal pilietybę. 2016 m. Lietuvai reikės priimti 505 pabėgėlius. Tai bus maždaug dešimtadalis visų tais metais į Lietuvą gyventi atvažiuosiančių ne Lietuvos pilietybės žmonių. Ir tai sudarys tik maždaug 2 proc. visų atvyksiančių imigrantų. Suvokiant visą į Lietuvą atvykstančiųjų skaičiaus mastą, numatytasis pabėgėlių kiekis neatrodo didelis. Žinoma, tai nepaneigia reikiamų pastangų ir lėšų pabėgėlių integracijai.

Asmenų, kasmet prašančių suteikti prieglobstį Lietuvoje, skaičius. Šaltinis: Migracijos departamentas, 2015

Kvotą galima vertinti ir atsižvelgiant tik į prieglobsčio prašančiųjų skaičius. Kasmet Lietuva gauna maždaug 300–400 naujų prašymų suteikti prieglobstį. Daugiausia tokių prašymų – net 467 – sulaukėme 2012 m., iš jų daugumą sudaro Gruzijos piliečių prašymai. Apskritai per pastaruosius penkerius metus daugiausiai prieglobsčio suteikimo prašymų Lietuva gauna iš Gruzijos, Rusijos bei Afganistano piliečių (nuo 2014 m. – ir iš Ukrainos).

Numatyta 505 pabėgėlių kvota Lietuvai 2016 m. šiek tiek viršys įprastą lygį. Tačiau tai nėra nepakeliamas ar labai neįprastas skaičius. Neįprasta tik tai, kad pabėgėlių statusą prašys suteikti kitų, nei tradiciškai, šalių piliečiai, t.y. Sirijos, Irako ir Eritrėjos piliečiai.

Nesvetingumas paremtas nežinojimu

Kaip liudija imigracijos ir prieglobsčio prašytojų statistika, 2016 m. ir 2017 m. Lietuvai numatyti pabėgėlių skaičiai nėra dideli – tai veikiau tik šiek tiek įprastą kiekį viršijantys skaičiai. Vadinasi, neturime pagrindo baimintis pabėgėlių „antplūdžio“.

Visgi baimių lietuviai turi daug. Ir jos labiau susijusios su tuo, kad naujieji atvykėliai mums yra nepažįstami. Mes turime gana aiškias kasdienes strategijas, kaip bendrauti ir dirbti kartu su lenkais, rusais, ukrainiečiais. Tai pagrįsta istorine patirtimi. Tačiau nežinome, kaip bendrauti ir pasitikėti kultūriškai mažiau pažįstamomis sirų, irakiečių ar Eritrėjos gyventojų grupėmis.

Kaip rodo moksliniai tyrimai, būtent kasdienės patirties stoka, su tuo susijusios ekonominės ir kultūrinės baimės labiausiai veikia gyventojų nuostatas atvykėlių atžvilgiu. Šios baimės kartais stipresnės nei krikščioniškoji moralė, kalbanti apie pagalbą vargstantiems, ar demokratinės normos, bylojančios apie pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms.

Štai dar 2011 m. atlikto Europos socialinio tyrimo duomenimis, apie 40 proc. Lietuvos gyventojų manė, jog imigracija gali pakenkti Lietuvos ekonomikai (trečdalis vertino neutraliai), panaši gyventojų dalis galvojo, kad imigrantai veikiau griauna, nei turtina Lietuvos kultūrą (vėlgi trečdalis buvo neutralios nuomonės).

Diskutuoti reikėtų ne apie skaičius, o apie integraciją

Lietuvių priešiškumas atvykėliams gali būti susijęs ir su tuo, kad ilgą laiką mūsų šalyje gyveno gana mažai „nepiliečių“. Pastarojo laikotarpio istorija lėmė, jog tik 0,7 proc. visų Lietuvoje gyvenančiųjų turi kitą, nei Lietuvos, pilietybę („Eurostat“ duomenimis). O ir šie, kaip jau diskutavome, daugiausiai yra iš kultūriškai artimų šalių. Nors prieš keletą metų Lietuvos gyventojų atvirumas imigracijai buvo vienas didžiausių Europoje (Europos socialinis tyrimas, 2011) jis palaipsniui mažėja.

Lietuvių požiūrio į imigraciją pokyčiai. Šaltinis: Socialinė politika II, III, IV, Lietuvos HSM duomenų archyvas

Apibendrindama norėčiau koncentruotai pakartoti kelis dalykus. Pirmiausia, numatytas skaičius pabėgėlių esamame imigracijos ir prieglobsčių prašytojų sraute nesudarys svarbios kritinės masės. Artimiausiu metu išliks tendencija, kad absoliuti dauguma imigrantų – grįžtantys lietuviai. Iš atvykstančių kitataučių didesnę dalį sudarys slaviškų kraštų, pvz. Gruzijos, Rusijos, Ukrainos, gyventojai. Antra, gyventojų nuostatos imigrantų atžvilgiu tampa vis labiau neigiamos. Tam yra kelios prielaidos. Neigiami požiūriai formuojasi trūkstant aiškaus suvokimo, kas yra imigrantai, kas yra pabėgėliai, ir kas kokią grėsmę gali kelti.

Pridėčiau – per mažai diskutuojame apie tai, kokią naudą ekonomikai ir šalies ilgalaikės raidos perspektyvai gali atnešti atvykėliai (pvz. kalbant apie darbingo amžiaus gyventojų trūkumą netolimoje ateityje). Taip pat mūsų baimes kursto nežinojimas, kylantis iš istorinės patirties neturėjimo. Numatomas pabėgėlių skaičius Lietuvai nėra didelis, tačiau tai bus kultūriškai nepažįstamų šalių piliečiai.

Reikėtų daugiau diskutuoti ne apie skaičius, o apie integraciją, kultūrinę įvairovę ir tolesnius politinius sprendimus užtikrinant kontroliuojamą tarptautinę migraciją į Lietuvą.

Straipsnis parengtas Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo institutui vykdant projektą „Tarptautinė socialinio tyrimo programa: pilietiškumo, darbo ir socialinės gerovės vertinimai Lietuvoje (ISSP LT-CIWO)“, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. MIP-082/2014).