Jonas Urbanavičius. Paryžiaus Susitarimas pakeis Europos Sąjungos politiką

Vienas Paryžiaus Susitarimo (šiuo vardu sutartis, pakeitusi prieš beveik du dešimtmečius pasirašytą Klimato kaitos konvencijos Kioto protokolą, bus žinoma ateities kartoms) ypatumų – jame nėra nei vieno tiesioginio įpareigojimo konkrečioms valstybėms – nei kiek procentų turi būti sumažintas šiltnamio dujų išmetimas, nei kiek milijardų dolerių privaloma skirti paramai. Tačiau tokia susitarimo formuluotė – greičiau jo privalumas nei trūkumas. Susitarime nustatomi tik bendri tikslai – siekti, jog vidutinė temperatūra Žemėje nepakiltų daugiau nei dviem laipsniais bei dėti visas pastangas, šį padidėjimą sumažinti dar labiau – iki pusantro laipsnio; siekti, kad 2050 metais iš aplinkos surinktume tiek šiltnamio dujų, kiek jų išmetame į atmosferą.

Konkrečius veiksmus, atsižvelgdamos į savo galimybes, nustato pačios valstybės, kurios privalo viešai skelbti apie daromą pažangą. Susitarime numatytos ir lanksčios tokios pažangos įvertinimo taisyklės – kas penkerius metus įvertinama, kas nuveikta ir, esant galimybei, nustatomi ambicingesni tikslai. Toks tarpinis įvertinimas leidžia atsižvelgti į mokslo laimėjimus ir naujų technologijų plėtrą. Juk tai, kas šiandien mums atrodo techniškai neįmanoma, po kelerių metų jau gali būti kasdienybė. Energetiškai pasyvūs namai ir išmanieji elektros tinklai dar prieš kelerius metus atrodė eksperimentinės niekad neatsipirksiančios technologijos, o dabar tai tampa teisės aktais įtvirtinamu standartu. Šiandien atrodo neįmanoma, kad kiekvienas važinėtume elektromobiliais, o visa elektra būtų pagaminama iš atsinaujinančių energijos šaltinių – saulės, vėjo, vandens. Tačiau po kelerių metų tai taps realybe.

Būtent konkrečių taršos mažinimo rodiklių nenustatymas ir galimybė nuolat peržiūrėti pažangą laikomi Paryžiaus Susitarimo privalumu – viena vertus, nėra prisirišama prie šiandieninių technologijų ir sudaroma galimybė, tapus prieinamoms naujoms technologijoms, nustatyti ambicingesnius tikslus. Kita vertus, valstybėms įsipareigojus nuolatiniam kovos su klimato kaita procesui, verslui suteikiama paskata vystyti pažangias technologijas, nebijant galinčios pasikeisti reguliacinės aplinkos.

Ką Paryžiaus Susitarimas reiškia Europos Sąjungai ir Lietuvai?

Derybose susitikimo šeimininkė Prancūzija ir jos vadovai – prezidentas F.Holland‘as ir Užsienio reikalų ministras L.Fabius‘as – po šio savaitgalio, atrodo, susikrovė nemažą politinį kapitalą varžybose su Vokietija dėl politinės lyderystės Europos Sąjungoje.

Tiesa, pati ES delegacija dėl sudėtingos bendros pozicijos formavimo tvarkos nebuvo pajėgi derybose imtis lyderio vaidmens (nors šįkart, nepaisant Lenkijos andymų protestuoti, ir pavyko laikytis vieningos pozicijos). Nepaisant to, Europos Sąjunga buvo ir tebėra laikoma viena kovos su klimato kaita lyderių – dėl savo ilgamečio įdirbio šioje srityje. Paryžiaus Susitarime įtvirtinta nuostata dėl nuolatinio valstybių įsipareigojimų peržiūrėjimo ir skaidrumas pranešant apie šių įsipareigojimų vykdymą – būtent Europos Sąjungos pastangų rezultatas.

Kita vertus, pačioje Europos Sąjungoje šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas yra įtvirtintas teisės aktais, o valstybės privalo siekti konkrečių rezultatų šioje srityje. Norint pasiekti Paryžiuje užsibrėžtų pasaulinių tikslų, ES turės peržiūrėti šiuos privalomus rodiklius ir nustatyti griežtesnius 2050 ar net 2030 metų oro taršos tikslus bei įtraukti aviacijos ir laivybos sektorius į taršos reguliavimo sistemą (tai, kad šių sektorių nepavyko įtraukti į Paryžiaus susitarimą, pripažįstama šių derybų pralaimėjimu). Taip pat daugiau dėmesio bus skiriama energijos vartojimo efektyvumui – ne tik atskiruose produktuose, bet ir procesuose. Tikėtinas ir didesnis postūmis transporto sektoriuje – visų pirma griežtinant taršos kontrolę (efektyvios kontrolės stygius – viena taip vadinamo dyzelgeito priežasčių), tačiau ir peržiūrint krovinių pervežimo politiką – pavyzdžiui, prioritetą teikiant pervežimams geležinkeliu.

Energetikos sektoriuje ES negali valstybėms tiesiogiai nurodyti, kokius energijos šaltinius joms naudoti. Kita vertus, ES teisės aktais nustatyta privaloma atsinaujinančių energijos šaltinių dalis energijos balanse bei taršos mažinimo rodikliai valstybėms nepalieka itin daug laisvės, renkantis energijos šaltinius. Ateityje tą pajus net iškastinį kurą tradiciškai deginančios valstybės – visų pirma Lenkija. ES energetikos politika nešvengiamai žengs ir iki šiol mažiau pramintais takeliais – bus skiriama daugiau paramos išmaniųjų elektros tinklų visoje ES kūrimui bei technologijų, skirtų anglies dvideginio sugavimui iš atmosferos ir pašalinimui tobulinimui.

Lietuvos gyventojai, lyginant su kitomis ES valstybėms, yra mažiausiai susirūpinę klimato kaitos padariniais. Išties – šiltesnės žiemos reiškia mažesnes sąskaitas už šildymą, o Baltijos jūros pakrantėje kylančios audros (net jei kasmet ir nuplauna pusę Palangos paplūdimio) mums atrodo labiau pramoga nei grėsmė. Vis tik didėjantis meteorologų perspėjimų apie uraganinius vėjus skaičius rodo, kad ir mes nesame saugūs. Todėl visų pirma turime pamiršti apie lėšų skirtų kovai su klimato kaita skyrimą tinkamai neveikiantiems keltuvams (kainuojantiems tiek, kiek 30 mokyklų renovacija), planuodami naujas elektrines, net neturėtume svarstyti apie anglies deginimą jose, projektuodami naujas gatves turime daugiau vietos skirti visuomeniniam transportui, o elektromobilių įkrovimo stotelių įrengimas irgi turi tapti standartu.

Lietuva po kelerių metų taps EBPO nare – taip oficialiai pripažįstant mus išsivysčiusia valstybe. Šis pripažinimas reiškia ir įsipareigojimą teikti paramą mažiau išsivysčiusioms valstybėms kovai su klimato kaita ir prisitaikymui prie jo. Turėtume šio įsipareigojimo ne baidytis, o žiūrėti į jį kaip į galimybę. Parama kovai su klimato kaita teikiama ne tik lėšomis, tačiau ir technologijomis bei padedant ugdyti gebėjimus. Lietuvos aukštosioms mokykloms Paryžiaus susitarimas – nuoroda, kuria kryptimi toliau vykdyti mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, o toms, kurios jau aktyviai dirba šioje srityje – patvirtinimas, jog jos eina teisingu keliu.

Jonas Urbanavičius, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Europos instituto direktorius