Jurgita Šiugždinienė: Negalime sustoti pusiaukelėje

Svarbiausios | 2015-09-24

Pastaruoju metu daug kalbama apie vadovavimo reikšmę viešajame sektoriuje. Pasitelkiami mokslinių tyrimų duomenys, kurie skelbia, kad nuo vadovų kompetencijos ir gebėjimo lyderiauti gali priklausyti net 70 proc. organizacijų sėkmės. Bet ar daug darome, kad valstybės ir savivaldybių įstaigoms vadovautų profesionalūs vadybininkai, iššūkių nebijantys lyderiai, geri veiklos procesų organizatoriai? Sakyčiau, kad tikrai per mažai.

Esu tikra, kad įstaigose turime daug puikių specialistų – ir Jūs tikriausiai ne vieną tokį pažįstate. Bet ar turime pakankamai gerų vadovų, kurie išnaudotų tų specialistų potencialą? Tikriausiai ne.

Valstybės tarnyboje labai trūksta analitikų, gebančių analizuoti ir vertinti informaciją, ją tinkamai pristatyti politikams ir visuomenei, mokančių naudotis socialiniais tyrimo metodais, atlikti išlaidų ir naudos analizę, gebančių prognozuoti, galinčių pateikti argumentuotas išvadas. Ne veltui ministerijos tiek daug konsultacinių paslaugų perka iš išorės.

Pažvelkime kad ir privatųjį sektorių. Ieškant vadovų pasitelkiami vadinamieji galvų medžiotojai, pretendentus testuoja specializuotos darbuotojų atrankos kompanijos, kol apsisprendžiama dėl tinkamiausio pretendento, jiems tenka sudalyvauti daugybėje pokalbių. Verslas supranta, kad vadovas yra įmonės akys, įmonės smegenys, įmonės variklis. Įmonės sėkmė pirmiausia priklauso nuo jo, o ne nuo tų žmonių, kurie stovi už prekystalio, prie staklių. Nes jie gana greitai gali įgyti kasdieniam darbui reikalingų įgūdžių, juos nėra sudėtinga sumotyvuoti gerai dirbti. O kas sumotyvuos vadovą?

Taigi viešajam sektoriui gyvybiškai būtina žvilgsnį nuo paprasto specialisto – jo atrankos, mokymo – sukoncentruoti į vadovą. O profesionalus, kompetentingas, sąžiningas, turintis aukštas moralines ir profesines vertybes, orientuotas į rezultatus vadovas pasirūpins ir savo pavaldinių atranka, mokymu, jų darbo organizavimu, bus savo įstaigos darbuotojams pavyzdys, įkvėpėjas, lyderis plačiąja prasme.  

Laimei, nors ir lėtai, valstybės tarnyba atsigręžia į savo vadovus. Prieš dvejus metus pradėti testuoti pretendentų į vadovus vadovavimo gebėjimai. Taigi pagaliau imti tikrinti būtent tie įgūdžiai, kurie ir reikalingi jų tiesioginiam darbui – vadovavimui.

Palankiai vertinu prieš porą metų įvestą vadovų kaitumą (rotaciją). Jis užkerta kelią korupcinių ryšių susidarymui, sudaro sąlygas žinių, patirties mainams tarp institucijų. Negerai, kai vienoje institucijoje „užsisėdėjęs“ vadovas nemato nieko toliau savo institucijos „funkcijų“. Jis nėra suinteresuotas bendradarbiauti, daryti tai, kas „nepriklauso jo įstaigos kompetencijai“.

Šie pokyčiai buvo reikalingi, bet jų tikrai nepakanka. Negalime sustoti pusiaukelėje, privalome dar daugiau rūpintis įstaigų vadovų atranka, vertinimu, mokymu, karjera. Akivaizdu, kad jiems negali būti taikomos tos pačios taisyklės kaip paprastiems specialistams. Gerai, kad apie tai kalbama naujojoje Valstybės tarnybos įstatymo redakcijoje: kad ruošiamasi dar labiau tobulinti jų atranką, jų vadovavimo kompetencijų vystymo, karjeros, darbo užmokesčio sistemas. Galbūt ir dar daugiau galėtų būti daroma. Tikiu, kad ateityje taip ir bus.

O skeptikams, kurie sako, kad mūsų valstybės tarnyba niekada nepasikeis, kad visada liks nepaslanki, nekūrybinga, korumpuota, sakau, kad taip, tikrai nepasikeis… jeigu nesikeis vadovai. 

Straipsnis publikuotas: „Valstybės tarnybos aktualijos“ – 2015 m. rugsėjis

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku