Jurgita Šiugždinienė. Vaikščiojimas plonu ledu: galinčių ir norinčių studijuoti inžinerijos ir technologijos mokslus pavojingai mažėja

Bendrojo priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas tendencijos turėtų dominti ne tik universitetus ir kolegijas, su nerimu skaičiuojančius „viščiukus“, ne tik būsimuosius studentus ir jų tėvus, bet ir visus tuos, kuriems rūpi Lietuvos darbo rinkos situacija ir tolesnė ekonominė plėtra. Jau porą metų džiūgaujame, kad mūsų šalyje kuriasi užsienio investuotojai, auga aukštosiomis technologijomis grindžiami verslai, randasi naujos kvalifikuoto darbo vietos. Svajojame, kad plėtra nesustotų. Tuo tarpu, bendrojo priėmimo statistika verčia nerimauti.

Pirma nerimą kelianti tendencija – norinčiųjų bei galinčiųjų studijuoti inžinerijos ir technologijos mokslus mažėja.

Nors 2018 metais universitetinėms studijoms inžinerijos ir technologijų mokslų studijų krypčių grupėse skirta 2,3 proc. daugiau valstybės finansuojamų studijų vietų (iš viso 1 716), aukščiausiu prioritetu norą studijuoti šiose kryptyse pareiškė 17 proc. mažiau stojančiųjų nei pernai (į valstybės finansuojamas vietas mažiau net 17 proc.), o priimtųjų į šių krypčių studijų programas sumažėjo net 24 proc.

LAMA BPO duomenimis, į koleginių studijų inžinerijos ir technologijos mokslų studijų krypčių programas šiemet priimta beveik 25 proc. mažiau studentų negu pernai. Inžinerinei pramonei tai gana rimtas signalas.

Didžiausią įtaką daro matematikos brandos egzaminas

Priėmimo duomenimis, stojantieji į inžinerijos ir technologijų mokslų studijų krypčių programas su didele konkurencija nesusidūrė – į vieną valstybės finansuojamą studijų vietą čia pretendavo tik 0,86 stojančiojo. Palyginimui, verslo ir viešosios vadybos studijų krypčių programose į vieną vietą pretendavo 6,49 stojančiojo.

Kolegijose situacija dar rimtesnė: inžinerijos, technologijų, informatikos ir fizinių mokslų studijų krypčių programose konkursas buvo vos 0,55 į vieną vietą (o po pirmojo etapo liko net 3722 laisvos vietos!). Kitaip tariant, valstybės finansuojamas studijų vietas gavo kone visi norintys, net ir tie, kurie vos perlipo minimalaus konkursinio balo kartelę.

Skaičiai atskleidžia įdomią situaciją: valstybės skirti krepšeliai, investuotojų poreikiai signalizuoja, kad rinkai šių sričių specialistų reikia, ir valstybė yra pasirengusi prisidėti prie jų rengimo, tačiau stojančiųjų nepakanka poreikiui išpildyti. Kodėl?

Vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių stojančiųjų galimybes rinktis studijuoti inžinerijos ir technologijų mokslus – valstybinių egzaminų rezultatai.

Dalyvaujant konkurse į inžinerijos ir technologijų mokslų studijų krypčių programas, konkursiniam balui didžiausią įtaką daro matematikos brandos egzamino įvertinimas.

Šiemet valstybinį matematikos egzaminą laikė 17 056 abiturientai – maždaug 1 proc. mažiau nei 2017 metais. Vis dėlto, 2018 m. šio egzamino neišlaikiusių buvo bene 7 proc. daugiau nei pernai.

Procentas nedidelis, tačiau pažvelkime kitaip: valstybinio matematikos brandos egzamino neišlaikė ir į universitetines inžinerijos ir technologijų (bei matematikos, informatikos ir fizinių mokslų) studijas pretenduoti nebegalėjo 2 180 Lietuvos moksleivių, t. y., 1 194 moksleiviais daugiau nei praėjusiais metais.

Negana to, šiais metais nuo 16 iki 25 balų kilstelėtas matematikos valstybinio brandos egzamino minimalus įvertinimas pretenduojantiesiems į valstybės finansuojamą vietą aukštosiose mokyklose (išskyrus humanitarinių mokslų studijų krypčių grupės, meno pedagogikos ir dalyko pedagogikos studijų programas, kurių dalykas priskiriamas humanitarinių mokslų studijų krypčių grupei). Deja, informacijos, kiek matematikos egzaminą išlaikiusiųjų surinko mažiau negu 25 balus, neturime, bet, manau, tai sudarys antra tiek, nes žemiausius (16–35 balų) įvertinimus gavusiųjų skaičius 2018 metais padidėjo beveik 13 proc.

Matematika – ne vienintelis egzaminas, užkertantis kelią į inžinerines ar technologijų studijas. Pretenduojant į fizikos ir chemijos studijų krypčių programas, konkursinio balo dydžiui didžiausią svorį atitinkamai turi fizikos ir chemijos brandos egzaminų balai.

Tai – tikslieji mokslai, kurių egzaminus moksleiviai paprastai išlaiko vidutiniškai žemesniu balu, o dėl didelės šių dalykų vertės konkursinio balo struktūroje, šis sumažėja.

Valstybinį chemijos brandos egzaminą laikiusiųjų skaičius smuktelėjo beveik 16 proc., lyginant su 2017 metais. Išlaikiusiųjų egzaminą skaičius sumažėjo maždaug 273 asmenimis. Kiek geresnė situacija tarp laikančiųjų fizikos, informacinių technologijų egzaminus – juos laikė ir išlaikė labai panašus abiturientų skaičius kaip ir 2017 metais.

Be to, šiais metais stojantiesiems į Lietuvos universitetus konkursinio balo minimumas paaugo nuo 3 iki 3,6 balų. Keliant minimalaus konkursinio balo kartelę, dėl mano aukščiau minėtų priežasčių pirmiausia mažėja galinčių stoti į inžinerijos ir technologijos mokslų studijų krypčių programas.

Reikalavimų stojantiesiems didinimas tikrai teisingas kelias – einame prie trumpesnių, intensyvesnių studijų, paremtų projektiniu mokymu, tad jaunuoliai turi būti stiprūs ir pasirengę savarankiškoms studijoms. Vis dėlto akivaizdu, kad reikia atidžiau paanalizuoti krypčių reikalavimus ir jų įtaką stojimo rezultatams, o kartu su priėmimo reikalavimais turi keistis iki-universitetinio ugdymo kokybė ir turinys.

Trūks beveik 300 fizikos mokytojų, parengsime vieną

Netenkinantys bei duris į aukštąsias mokyklas užkertantys brandos egzaminų rezultatai verčia pažvelgti į mokyklas, vertinti ir lyginti, kas ir kaip moko moksleivius, ieškoti priežasčių, kodėl jie savo gebėjimais nusileidžia bendraamžiams iš kitų Europos šalių. (Primenu, kad šių metų pabaigoje pasirodys naujas PISA – moksleivių bendrųjų gebėjimų testo – leidimas. Pagal 2015-ųjų duomenis, nuo estų atsiliekame 1,5 metų; nedrąsu  pagalvoti, kokioje vietoje būsime 2018-ųjų leidime.)

Kas lemia, kad Lietuvos moksleivių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimai – prasčiausi Baltijos šalyse? PISA testo organizatoriai teigia, jog pagrindinė to priežastis – prastas mokytojų pasirengimas.

Pasaulyje populiarus vadinamasis STEM mokymas, jungiantis mokslą, technologijas, inžineriją, matematiką, dalyje Lietuvos mokyklų praktiškai neegzistuoja. STEM mokymas turi garantuoti prieigą prie naujausių mokslo žinių, šiuolaikine mokslo įranga aprūpintų laboratorijų, mokytojai turi būti ne tik pedagogai, bet ir dalyko entuziastai, tyrėjai, gebantys sudominti moksleivius tiksliųjų mokslų suteikiamomis galimybėmis. Kokia dalis Lietuvos moksleivių tokį mokymą gauna? Ir kiek jų nusivilia tiksliaisiais mokslais dar mokykloje, sakydami, kad jie – sausi, sunkiai įkandami ir neturi praktinio pritaikymo?

Panašu, kad ateitis irgi nieko gero nežada: nepakankamas STEM mokytojų rengimas tęsis ir toliau. Pavyzdžiui, šiemet būsimus STEM pedagogus studijuoti lygiagrečiuoju būdu priėmė tik Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) Kaune. Į naują programą „Mokomojo dalyko pedagogika“, kurioje rengiami STEM krypties mokytojai, po antrojo priėmimo etapo priimti 9 studentai.

Jeigu visi programos absolventai pasuks šiuo keliu, tai po kelerių metų visoje Lietuvoje turėsime parengtą vieną naują fizikos pedagogą, 1 matematikos pedagogą, 3 biologijos pedagogus ir 4 chemijos pedagogus. Nesiimu spręsti, ar tai pakankama inovatyvių idėjų banga daugiau kaip tūkstančiui Lietuvos mokyklų.

Jau nekalbu apie tai, kad 2022 metais, kai šie studentai baigs pedagogikos studijas, Lietuvoje jau trūks 265 fizikos ir 150 chemijos mokytojų (https://www.mii.lt/LMR/B/2014/55B19.pdf).

Būtina skirti prioritetą STEM mokymui ir didinti krepšelio kainą

Taigi dar kartą keliu tą patį klausimą: ar Lietuvai reikia aukštą pridėtinę vertę kuriančių, savarankiškai mąstančių ir dirbančių inžinierių – inovatorių? Tokių, kurie geba ne tik varžtelius sukioti, tačiau projektuoti ir kurti ateities technologijas?

Jei taip, veiksmų imtis reikia jau šiandien.

Jurgita Šiugždinienė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė