Svarbu – optimalus vandens kiekis
Prof. V. Daukantienė, komentuodama tyrimus sako, kad įdomu tai, kad didesnis kiekis mikropluoštų išsiskiria skalbiant iš viršaus skalbiniais įkraunamomis skalbimo mašinomis. Be to, mažinant skalbinių įkrovą skalbimo mašinos būgne, išsiskiriančių iš tekstilės mikropluoštų skaičius padidėja kartais. O žirklėmis iškirpti tekstilės bandiniai gali išskirti nuo 3 iki 21 karto daugiau mikropluoštų nei tie bandiniai, kurie išpjaunami lazeriu.
„Be to, skalbiant specialiai paruoštus bandinius, mikropluoštų išsiskiria daugiau nei skalbiant įprastus, pasiūtus drabužius. Apibendrinant galima teigti, kad didžiausią įtaką mikropluoštų išsiskyrimui iš tekstilės turi vandens tūris, o tada temperatūra, skalbimo trukmė ir mechaninio poveikio intensyvumas“, – sako KTU mokslininkė.
Jos teigimu, norint sumažinti šio neigiamo proceso intensyvumą skalbiant, vartotojai gali mažinti vandens kiekį, t. y., parinkti optimalų vandens ir tekstilės santykį, kurį galima užtikrinti skalbiant su pilna įkrova.
Taip pat verta naudoti specialius skalbimo mašinų filtrus, kurie užkirstų kelią mikropluoštų patekimui į buitinių nuotekų tinklus. Tuo tarpu tekstilės medžiagų gamintojai gali taikyti specialias apdailas, kurios taip pat mažina mikroplastikų (mikropluoštų) išsiskyrimą.
Patenka į orą, išsiskiria dėvint
Mokslininkių teigimu, mikroplastikų (mikropluoštų) išsiskyrimas ilgą laikotarpį buvo vertinamas tik drabužių skalbimo procese.
Tačiau vystant gilesnius tyrimus pastebėta, kad tekstilės mikropluoštai patenka ne tik į skalbimo ar tekstilės apdailos metu išleidžiamas vandens nuotekas, bet ir į gyvenamųjų bei gamybinių patalpų ir net už jų sienų esantį orą, tai yra, ir gaminant aprangos gaminius, pvz., supjaunant iš tekstilės medžiagos drabužių detales ar susiuvant jų kraštus ir pan., ar juos dėvint“, – sako ji.
Didžiausia jų dalis išsiskiria tekstilės gamybos proceso metu (apie 50 proc.), po to apytiksliai lygiomis dalimis (po apie 25 proc.) išsiskiriančių mikropluoštų kiekiai pasiskirsto skalbiant ir dėvint drabužius. Šių dalelių, patenkančių į orą, kiekis, skaičiuojant vienam asmeniui, yra labai panašus į jų kiekį, patenkantį į skalbimo nuotekas.
Prof. V. Daukantienės teigimu, nors šiuo metu yra patvirtinta standartinė mikropluoštų iš skalbiamos tekstilės tyrimo ir vertinimo metodika, tačiau ji reikalauja didelių darbo ir laiko išteklių, ir yra nepakankamai tiksli, dėl ko nėra patraukli nei inovacijas kuriantiems mokslininkams, nei pramonės įmonėms.
Didžioji dalis įmonių analizės neatlieka
Vienas pagrindinių mokslininkų uždavinių – tobulinti esamą vertinimo metodiką, o taip pat vystyti naujas metodikas, kurios greičiau ir su mažesniais kaštais leistų identifikuoti esamos problemos mastą.
„Tai leistų mums teikti koordinuotus siūlymus teisiniam reguliavimui ar tvaresnių inovatyvių tekstilės gamybos procesų diegimui, pagrįstam mokslinėmis rekomendacijomis. Šis projektas taip pat turi svarią socialinę ir edukacinę reikšmę – leidžia kelti visuomenės sąmoningumą ir skatina jų pasiryžimą veikti“, – sako prof. V. Daukantienė.
Mokslininkai, vykdydami projektą, apklausė Lietuvos, Švedijos ir Lenkijos aprangos ir tekstilės pramonės įmones, ar jos šiuo metu analizuoja arba vertina mikroplastikų (mikropluoštų) išsiskyrimą iš įmonės gaminamų tekstilės gaminių.
Net 66 proc. jų pateikė neigiamą atsakymą, tik 11 proc. įmonių nurodė, kad tai daro, o likusios įmonės teigė nežinančios, kaip elgsis šiuo klausimu, arba planuosiančios imtis šios problemos sprendimo.
„Pasiteiravus įmonių, kokios kliūtys trukdo joms spręsti mikroplastikų (mikropluoštų) išsiskyrimo iš tekstilės problemą, 18 proc. respondentų atsakė, kad stokoja žinių šiuo klausimu, 23 proc. nurodė, kad nejaučia poreikio iš klientų ir vartotojų, 20 proc. įmonių pasigenda standartizuotų tyrimo metodų, 24 proc. mano, kad tai sukeltų papildomas išlaidas, 16 proc. to nedaro, nes nėra privalomo teisinio reguliavimo, o likusios įmonės neveikimo priežasčių nenurodė“, – pasakoja KTU mokslininkė.
Be to, jos teigimu, paaiškėjo, kad šiek tiek daugiau nei pusė (54 proc.) pramonės įmonių neteikia klientams jokių rekomendacijų ar patarimų, kaip sumažinti mikroplastikų (mikropluoštų) išsiskyrimą iš tekstilės, 20 proc. įmonių tai daro, 21 proc. domisi, kaip tą daryti, bei 5 proc. tą planuoja daryti.
Artėja ES reglamentavimas
„Deja, mikroplastikų (mikropluoštų) koncentracijų nustatymas skirtingose aplinkos terpėse (vandenyje, nuotekose, ore, dirvožemyje ar dulkėse) išlieka nepakankamai standartizuotas – taikomi skirtingi mėginių ėmimo, filtravimo, dalelių identifikavimo ir dydžio ribų nustatymo metodai. Dėl šių metodologinių skirtumų skirtingų tyrimų rezultatus dažnai sudėtinga tiesiogiai palyginti, o tai apsunkina patikimą taršos masto vertinimą ir reguliacinių sprendimų pagrindimą“, – pasakoja KTU prof. V. Kaunelienė.
Jos teigimu, artėjantis reglamentavimas Europos Sąjungoje (ES) rodo, kad mikropluoštų emisijos taps ne tik aplinkosaugos, bet ir aiškiai apibrėžtos teisinės bei ekonominės atsakomybės klausimu.
„ES tekstilės tvarių ir žiedinių produktų strategijoje numatyta stiprinti tekstilės gaminių ilgaamžiškumą, perdirbamumą ir mažinti mikropluoštų išsiskyrimą. Šios strategijos kontekste rengiami konkretūs reikalavimai ekodizainui pagal Tvarių produktų ekodizaino reglamentą, kurie ateityje apims ir mikropluoštų emisijos kriterijus“, – apie laukiančius pokyčius sako profesorė.
Jos teigimu, šiuo metu peržiūrima ir ES Atliekų pagrindų direktyva numato išplėstą gamintojo atsakomybę tekstilės sektoriuje – tai reiškia, kad gamintojai bus finansiškai atsakingi už savo gaminių atliekų tvarkymą, o ateityje – ir už poveikį aplinkai viso gyvavimo ciklo metu. Tuo pat metu vyksta diskusijos dėl privalomų mikropluoštų filtrų naujose skalbimo mašinose, siekiant sumažinti jų patekimą į nuotekas.
„Šie dokumentai rodo, kad tekstilės įmonėms neužteks deklaratyvių įsipareigojimų – reikės patikimų, palyginamų ir ekonomiškai prieinamų tyrimų metodikų, leidžiančių objektyviai įvertinti skirtingų medžiagų, konstrukcijų ar apdailos technologijų poveikį mikropluoštų išsiskyrimui tiek skalbiant, tiek dėvint. Tik turint standartizuotus ir praktiškai pritaikomus vertinimo įrankius bus galima pagrįsti sprendimus, atitinkančius naujus ES reikalavimus ir kartu mažinančius aplinkos taršą“, – sako V. Kaunelienė.
Abi KTU mokslininkės sutaria, kad šios tematikos problemų sprendimas, taip sparčiai augant mados ir tekstilės industrijai, tampa neatsiejamas nuo visų kitų problemų, kurios kelia vis didėjančius tvarumo iššūkius.
„Būtent tokio rezultato ir yra siekiama tarptautiniame projekte“, – teigia profesorės.
Straipsnis parengtas siekiant viešinti projektą „Mikroplastiko taršos mažinimas per pažangų Baltijos šalių bendradarbiavimą (MICROPLASTGUARD)“ Nr. BSNP2024-1, kurį finansuoja Švedijos institutas (the Swedish Institute).