Keliautoja Nida Degutienė: „Protėviai iš Lietuvos žydams kelia pasididžiavimą“

Izraelyje viskas vyksta atvirkščiai: diena prasideda nusileidus saulei, sekmadienis laikomas savaitės pradžia, žmonės rašo iš dešinės į kairę“, – šalies ypatumus su šypsena atskleidžia Nida Degutienė.

Kauno technologijos universiteto (KTU) absolventė, konsultacinės kompanijos vadovė, kulinarė, fotografė, rašytoja ir keliautoja N. Degutienė Izraelyje praleido penkerius metus. Savo patirtimi ir įspūdžiais ji pasidalijo lapkritį KTU Socialinių ir humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) Užsienio kalbų centro (UKC) vykusiame renginyje „Izraelis: pažįstama ir kartu nepažįstama šalis“.

– Ar penkerių metų užtenka pažinti Izraelį?, – paklausėme N. Degutienės.

– Ir taip, ir ne. Izraelis savo teritorija yra tris kartus mažesnis už Lietuvą, tačiau turi daugiau kaip septynis milijonus gyventojų ir tris klimato juostas. Keliauti po tokią šalį – gana paprasta. Kita vertus, Izraelis toks turtingas savo istorija, kultūra, kulinarija bei religijų įvairove, kad nesijaučiu per penkerius metus visiškai šią šalį pažinusi… 

– Ar su Izraelio gyventojais galima laisvai bendrauti anglų kalba?

– Nors valstybinė kalba – hebrajų, tačiau angliškai moka dauguma gyventojų. Izraelyje taip pat gyvena apie 1,5 milijono rusakalbių bendruomenė, tad teko prisiminti ir rusų kalbą. Izraelyje visada galima susikalbėti angliškai arba rusiškai, todėl mokytis hebrajų kalbos nebuvo būtinybės.

– Esate įvairiapusė asmenybė. Ką studijavote?

– 1995-aisiais, t.y. prieš dvidešimtį metų, baigiau tuometinį KTU Ekonomikos ir vadybos fakultetą (dabar – Ekonomikos ir verslo fakultetas). Tiesa, iš pradžių galvojau apie studijas Cheminės technologijos fakultete, bet tėtis perkalbėjo ir galiausiai įstojau į ekonomiką.

Vėliau Vilniuje įgijau teisės magistro laipsnį, tačiau visuomet svajojau apie kokybiškas tarptautines globalaus verslo vadybos studijas (angl. Master of Business Administration, MBA), jaučiau poreikį įgyti naujų ekonomikos ir finansų žinių.

– Ar pavyko šią svajonę įgyvendinti?

– Taip. Kadangi Izraelyje neturėjau galimybės dirbti, laisvą laiką nusprendžiau išnaudoti produktyviai ir įstojau į garsiausio Izraelio universiteto IDC Hertzliya Arisono verslo mokyklą (angl. Arison School of Business). Ši privati aukštoji mokykla, kurioje didžiąją dalį akademikų sudaro vizituojantys dėstytojai iš geriausių pasaulio universitetų, laikoma pačia prestižiškiausia visame Izraelyje. 

Kartu su kurso studentais iš JAV, Naujosios Zelandijos, Šveicarijos ir kitų šalių, turėjome galimybę du semestrus praleisti Kinijoje ir Indijoje, kur analizavome verslo procesus globaliose rinkose.

Toje pačioje studijų programoje mokėsi 50 studentų tiek iš Izraelio, tiek iš kitų valstybių, tačiau aš buvau vienintelė ne žydų kilmės atstovė.

– Izraelyje religija labai glaudžiai susijusi su visa šalies kultūra. 

– Taip, tiesa. Visa žydų visuomenė ir gyvensena yra paremta religinėmis normomis. Pavyzdžiui, šabas  – svarbiausia žydų šventė – prasideda, kai nusileidžia saulė ir baigiasi už 25 valandų, kartu yra ir visuotinio poilsio diena, per kurią nevažinėja viešasis transportas.

Žydai savo parlamente turi religinę partiją, stipriai palaikomą šalies gyventojų ir per visus rinkimus surenkančią nemažai balsų.

Kol studijavau Arisono verslo mokykloje, Kūčių, Kalėdų ir Naujųjų metų dienomis lankiau paskaitas su kurso draugais, nes Izraelyje šios šventės neminimos. 

– Ar izraeliečiai mėgsta „kultūrintis“?

– Žydai su didžiausiu malonumu ir masiškai lankosi kultūriniuose renginiuose. Vieną vakarą su draugais apsilankėme teatre, kurio scenoje keturi paprasti žmonės „iš gatvės“ salę užpildžiusiai žiūrovų miniai pasakojo įvairias istorijas ir savo prisiminimus. Mūsų nuostabai, dvi valandas trukusį pasakojimų vakarą buvo galima tiesiogiai stebėti ir per televiziją geriausiu eterio laiku.

Izraelio gyventojai nuolat lankosi parodose, viešose paskaitose, koncertuose, teatro spektakliuose ir kituose kultūriniuose renginiuose. Mano įsitikinimu jie – aktyviausiai „besikultūrinantys“ žmonės visame pasaulyje.

– Kaip žydų kasdienį gyvenimą įtakoja besitęsiantis konfliktas su Palestina?

– Iš to, kas rodoma per televiziją ir matoma spaudoje, susidaro įspūdis, kad Izraelyje dėl konfliktų su Palestina tvyro nuolatinė įtampa. Žydų ir palestiniečių susirėmimai yra viena dalis izraeliečių gyvenimo, tačiau tikrai ne vienintelė.

– Izraelyje praleidote penkerius metus. Papasakokite apie šalyje per tą laiką vykusius karinius veiksmus.

– Per penkerius metus, kuriuos praleidome gyvendami Izraelyje, vyko du rimti kariniai susirėmimai. Gali nuskambėti keistai, tačiau niekur pasaulyje nesijaučiau saugiau, nei Izraelyje.

Gyvendama ten puikiai žinojau, kaip elgtis pavojaus atveju, kaip ir visi vietiniai izraeliečiai, namuose turėjome įrengtą slėptuvę su dujokaukėmis, maisto, vandens atsargomis bei ypatinga ventiliacijos sistema, kuri pasitarnautų cheminio ginklo atakos atveju.

Be viešųjų slėptuvių, visuose, po 1991-ųjų metų statytuose namuose ir butuose, privalomai įrengiamos privačios slėptuvės, kurių paskirtis – apsaugoti žmones ginkluotos atakos atveju. Tokį bombų „kambarėlį“ namuose Izraelyje turėjome ir mes. Šia slėptuve per tuos penkerius metus teko pasinaudoti du kartus.

– Kaip vietiniai gyventojai reaguoja į privalomą karinę tarnybą?

– Visi izraeliečiai nuo pat mažens žino, kad turės atlikti privalomąją karinę tarnybą. Merginos tarnauja 2, vaikinai 3 metus.

Iki keturiasdešimties metų vyrai priklauso Izraelio kariuomenės rezervui. Tai reiškia, kad per metus, 1-2 mėnesius jie turi skirti tarnybai. Darbdaviui yra kompensuojamos visos, su darbuotojo nebuvimu pareigose, susijusios išlaidos. O štai moterys priklauso rezervui tol, kol išteka.

Izraeliečiams tarnavimas kariuomenėje yra visiškai įprastas dalykas, be to – didelė garbė ir privilegija, puiki patriotizmo mokykla. Žydams, netarnavusiems karinėje tarnyboje, būtų labai problematiška susirasti bet kokį darbą ir įsitvirtinti visuomenėje.

– Prie ko, gyvenant Izraelyje, buvo sunkiausia priprasti?

– Prie Artimųjų Rytų chaoso ir kitokio požiūrio į estetiką. Izraeliečiai dažnai ypatingą dėmesį skiria turiniui, bet ne formai. 

– Praėjusiais metais išleidote kulinarinę knygą „Izraelio Skoniai. Šventės ir kasdiena“. Kaip apibūdintumėte tradicinę Izraelio virtuvę?

– Izraelyje užauginti vaisiai ir daržovės yra visada švieži, nes šalyje neegzistuoja keturi metų laikai, kaip Lietuvoje. Čia gausu šviežios žuvies, prieskonių… Visus metus žydus ir turistus džiugina šiltas oras. Nenuostabu, kad šalyje vyrauja maisto kultas – visas izraeliečių gyvenimas sukasi apie maistą.

Dabar noriu užduoti klausimą jums – kas yra žydiška virtuvė? Rasti atsakymą sunku, ar ne?

Naminis vištienos sultinys ir čolentas (troškinys) yra ko gero vieninteliai tradiciški žydų patiekalai. Visa kita žydų virtuvėje yra atkeliavę iš įvairių pasaulio tautų: kurdų, indų, italų, prancūzų, lenkų, marokiečių, vengrų, irakiečių ir lietuvių.  

– Taigi, Izraelio virtuvė turi sąsajų su lietuviška?

– Žydų patiekalai kilę iš Rytų Europos laikomi pačiais „šventiškiausiais“. Kai ėmiau jais domėtis, supratau, kad labai daug mūsų kasdienių patiekalų yra susiję su žydiškomis šventėmis. Blyneliai su varške, kugelis, bulviniai blynai, netikras zuikis, barščių sriuba, šaltibarščiai, balandėliai, medaus tortas – tai patiekalai, kuriuos lietuviams „padovanojo“ žydai.

Bendros istorijos vingiuose žydų ir lietuvių virtuvės bei patiekalai susiliejo. Šis netikėtas atradimas buvo viena iš priežasčių, kodėl pradėjau rašyti kulinarinę knygą – su skaitytojais norėjau pasidalinti visais atradimais ir parodyti, kiek daug dalykų lietuvius sieja su žydais.

– Kam skirta ši kulinarinė knyga?

– „Izraelio Skoniai. Šventės ir kasdiena“ skirta šiuolaikinei šeimininkei, kuri ieško įkvėpimo, mėgsta atrasti naujus skonius. Nenorėjau, kad ši kulinarinė knyga nugultų lentynose tarsi enciklopedija, tad knygai parinkau nesudėtingus, sveikus, šiandienines kulinarines tradicijas atitinkančius patiekalus.

Knygoje esantis receptų rinkinys, maisto fotografijos, aprašymai – viskas yra autentiška ir daryta mano pačios.

– Ką izraeliečiai žino apie Lietuvą?

– Izraeliečiai apie Lietuvą žino labai daug. Ne tik didelė dalis šalies ministrų kabineto, parlamento narių, bet ir esamas bei buvęs prezidentai turi lietuviškų šaknų. Iš viso Izraelyje yra apie 200 tūkst. vadinamųjų litvakų. Žydai, kurių seneliai, proseneliai ar pro pro seneliai yra kilę iš Lietuvos, itin didžiuojasi savo šaknimis.

Žydų įprotis savo protingiausius vaikus vadinti gaonais kilo iš Vilniaus, kuriame gyveno ir kūrė vienas pamatinės žydiškos ideologijos autorių, vadintas Vilniaus Gaonu (genijumi). Vilnius žydams visuomet buvo Šiaurės Jeruzalė – iš čia kilo didieji žydų tautos mąstytojai, mokslininkai, iškilūs žmonės.

– Ar žydai svetingi ir draugiški svetimšaliams?

– Atvirumas ir draugiškumas – Artimųjų Rytų regiono gyventojų bendras bruožas. Izraeliečiai yra visuomeniški, draugiški, neturintys kompleksų, žmonės. 

Pirmas klausimas, kurio dažniausiai sulaukia netenykštis žmogus: „Iš kur esi atvykęs?“ Pirmąjį paprastai seka antrasis: „Kiek turi vaikų, kas tavo šeima?“ Vietoj trečiojo klausimo dažniausiai seka kvietimas pasisvečiuoti jų namuose.

Žydai didžiuojasi savo tradicijomis ir nevengia jų demonstruoti užsieniečiams, dėl to, ypatingai šabo metu, pakvietimų pasisvečiuoti sulaukdavome nemažai.

– Neseniai „Ryanair“ paskelbė maršrutus iš Kauno į Eilatą, Izraelyje. Ar rekomenduotumėte atostogas praleisti šios šalies kurortuose?

– Izraelis yra puiki šalis atostogoms, nes visus metus galima mėgautis šilta oro temperatūra, leisti laiką paplūdimiuose prie Raudonosios jūros. Eilatas – puikiai išvystytas kurortas su visomis vasariškomis pramogomis ir puikiu maistu!