Kembridžo auklėtinis Vilius Bartninkas: „Grįšiu, nes tikiu, kad savo rankomis galime nuveikti viską“

Mokydamasis Žirmūnų gimnazijoje V.Bartninkas buvo įsitikinęs, kad, kaip ir dauguma bičiulių, studijuos tarptautinius santykius ir politikos mokslus. Tačiau paskutinėje gimnazijos klasėje Viliaus akiratyje atsidūrė keletas šiuolaikinių filosofijos knygų. Ypač užbūrė filosofės Hannah Arendt idėjos.
„Sužavėjo jos minčių raiškos paprastumas ir gylis, būdas per įvairius kultūrinius kontekstus ir filosofines idėjas prieiti prie kertinių politinių problemų. Viso to pasigesdavau, skaitydamas politines apžvalgas, rašomas ne filosofų. Tąkart supratau, kad toks ir turėtų būti būdas gilintis į politiką kaip reiškinį“, – prisimena V.Bartninkas.
Vakarų valstybėse nemaža dalis politikų yra baigę socialinius ir humanitarinius mokslus. Planuojant politinę karjerą Didžiojoje Britanijoje, populiaru studijuoti vadinamąją PPE triadą: politics, philosophy, economics (politika, filosofija, ekonomika, – liet.)
Tuo metu Lietuvoje politika esą pirmiausia suvokiama kaip ūkinė veikla, vadinasi, politikai turėtų  būti ūkiški žmonės.
„Ūkis – tai išarti lauką, pastatyti pastatą, nutiesti kelią. Tačiau Lietuvai labiausiai trūksta vizijų, idėjų, mąstymo, kas mes esame, kur einame, kokie mūsų tikslai. Filosofija pasirodė kaip tiesiausias kelias kelti visuomenės raidai pamatinius klausimus“, – pasakoja V.Bartninkas.

Tiksliųjų mokslų nuosmukis – mitas?

Ketverius metus filosofiją studijavęs Vilniaus universitete V.Bartninkas tą laiką prisimena kaip transformuojančią patirtį. Jis nesiskundžia nei studijų kokybe, nei dėstytojų kompetencija: „Manau, kad iš studijų Lietuvoje galima gauti iš esmės viską, ko reikia tikram išsilavinimui. Bet, žinoma, tik nuo tavęs priklauso, ką pasiimsi iš studijų. Be to, Vilniaus kultūrinis gyvenimas iš esmės labai turtingas: vyksta daugybė forumų, diskusijų, leidžiamos gana neblogos knygos, gal trūksta vertimų, bet tai ateis su laiku.“
Daugiau kritikos V.Bartninkas galėtų pažerti viduriniojo ugdymo programoms. 
„Moksleiviai neturi šanso patirti ir suvokti, kas yra humanitariniai mokslai. Istorija, literatūra užgožiamos tiksliųjų mokslų. Didžioji dalis geriausių Lietuvos gimnazijų yra tiksliosios“, – pažymi jis.
Viešojoje erdvėje dažnai skambančias kalbas apie tiksliųjų mokslų nuosmukį pašnekovas vadina paprasčiausiu mitu.
„Manau, tokios naujienos skleidžiamos, viena vertus, nelabai gilinantis į tikruosius poreikius, o, antra vertus, dėl atskirų industrijų lobizmo. Vienas pavyzdys, iškylantis atmintyje, yra iškalbingas. Pažvelkime į sėkmės istorijas: Kembridže studijuoja apie 70 lietuvių. Absoliuti jų dauguma studijuoja gamtos mokslus, o humanitarinius – vos keletas. Tai daug ką pasako apie mūsų mokyklų lygį“, – svarsto V.Bartninkas.

Gali būti bet kuo

V.Bartninko nuomone, Lietuvoje humanitariniai mokslai nevertinami rimtai – juk jie esą nesukuria jokio apčiuopiamo rezultato.
„Iš pirmo žvilgsnio, neįmanoma išmatuoti idėjų naudos ir produktyvumo. Tačiau idėjos yra svarbios tiek viešajame gyvenime, tiek versle. Juk garsiausių prekės ženklų produktai irgi prasideda nuo idėjų, o ne specifinių techninių žinių“, – samprotauja V.Bartninkas.
Jo įsitikinimu, filosofija yra vienas universaliausių dalykų. Ją baigęs gali daryti bet ką: dirbti valstybės tarnyboje, kurti savo verslą, ypač populiaru pasinerti į verslo konsultavimo sferą ar viešuosius ryšius.
„Tai – natūralu, nes filosofas yra žmogus, kuris geba mąstyti apie reiškinių modelius, sugeba juos išardyti, matyti elementus, konstruoti naujas sistemas, palaikyti dialogą tarp žmonių, atėjusių iš skirtingų sferų“, – kalba V.Bartninkas.

Gavo pilną finansavimą

Magistrantūros studijas V.Bartninkas baigė Kambridžo universitete: „Nepaisant įvairių klubų, renginių, vyno degustavimo būrelių ir aibės kitų galimų užsiėmimų, universiteto atmosfera absoliučiai nukreipta į mokslą: keliesi, eini į biblioteką ir dirbi.“
Gavęs pilną finansavimą nuo rudens V.Bartninkas Kembridže pradės trejus metus truksiančią antikinės filosofijos doktorantūrą.
Jos metu tyrinės egzotiškai skambančią temą „Polio religija Platono ir jo mokinių mąstyme.“
„Mane domina, kaip per politinę perspektyvą Platonas suvokė religijos reikšmę politikoje, kiek tai svarbu piliečių gyvenime, kaip jo samprata vėliau transformuojasi jo mokinių darbuose“, – pasakoja.

Laisvė – štai kas vilioja grįžti

V.Bartninkas labai nustebo sužinojęs, kad vos 40 proc. Kembridžo doktorantų tęsia akademinę karjerą. Jis pats niekaip kitaip savęs neįsivaizduoja.
„Mano prioritetas – mokslinis gyvenimas Lietuvoje“, – neslepia pašnekovas. Lietuvą jis vadina neribotų galimybių šalimi.
„Čia tiek mažai sukurta, kad vien savo iniciatyva gali pasiekti labai daug. Čia nėra nusistovėjusių socialinių normų ir socialinio gyvenimo taisyklių, kurios labai ryškios Didžiojoje Britanijoje. Lietuvoje to nėra – mes pulsuojame laisve. Šis elementas bene labiausiai ir vilioja grįžti. Kaip ir tikėjimas, kad savo rankomis gali nuveikti labai daug“, – pasakoja filosofas.

Klausimai, nekeliami mokykloje

Prieš kelerius metus, dar studijuojant Vilniaus universitete, V.Bartninkui kilo idėja kurti savišvietos akademiją, siekiant supažindinti moksleivius su antikiniu pasauliu ir jo filosofija.
Šiemet 10–12 klasių moksleivių laukia jau trečioji „Klasikų akademija“.
„Kokia graikų mitų prasmė ir kodėl jie vis dar cituojami kino filmuose? Kuo ypatinga romėnų poezija ir kas bendro tarp Ovidijaus ir Tarantino? Ką Platonas galėtų pasakyti apie šiuolaikinę visuomenę ir politiką?“, – tokiais klausimais jaunuolius į diskusiją kviečia „Klasikų akademija“.
„Kasmet į akademiją užsiregistruoja apie 30 gimnazistų. Daugiausiai iš Vilniaus Licėjaus, Vilniaus Jėzuitų ir Žirmūnų gimnazijų. Tai – sprogstamasis Lietuvos potencialas, absoliučiai Kembridžo lygio žmonės. Kartą per savaitę susitinkame antikinio pasaulio istorijos, literatūros, meno paskaitose, kurias veda klasikinės filologijos dėstytojai arba studentai. Mano vaidmuo – vesti seminarus, kurių metu skaitome antikinius tekstus, ir vertiname, kiek aptariami dalykai mums aktualūs“, – kalba V.Bartninkas.
Tarkime, per „Klasikų akademijos“ seminarus bandoma pažvelgti, kiek Platono idėjos reikšmingos šiandien. Svarstoma, kaip interpretuoti poeto santykį su politika, ypač tuomet, kai poetas bendradarbiauja su režimu. Kiek poezija gali būti politiška?
„Vienas dažniausių užduodamų moksleivių klausimų: „Kodėl mes šių dalykų neskaitome mokykloje?“ Juk būtų visai įdomu kartu su Salomėja Nėrimi skaityti Platono „Valstybės“ ištraukas apie poeziją“, – neabejoja V.Bartninkas.

Kuriame ar atkartojame?

Ar antikinės filosofijos analizė nesukuria mąstymo štampų? Ar šiuolaikinių filosofų idėjos originalios ir iš tikrųjų stumiančios visuomenę į priekį? O gal tai viso labo antikinių idėjų atkartojimas šiuolaikine kalba?
„Antikinė filosofija tai – reiškinys, kuomet mąstytojas pirmąsyk susimąsto apie save ir supranta, kad esama kitokio gyvenimo ir savižinos būdo. Vieni kaltina Platoną, kad jis – konservatorius, kiti – kad totalitarinis mąstytojas, treti – kad pernelyg žavisi demokratija, ketvirti – kad jo idėjos apie visuomenę panašios į marksizmą, penkti vadina jį feministu.
Tokiu būdu Platonas gali būti bet kuo, vadinasi, matyt, jis nėra nė vienas iš šitų. Taip ir visas klasikinis paveldas išsprūsta iš mūsų schemų. Matyt, esminė užduotis mėginti jas padėti į šalį, suteikiant tekstui pirmenybę, net jei tai būtų titaniška užduotis“, – svarsto V.Bartninkas.

Straipsnio autorė: Dovilė Jablonskaitė
Šaltinis: 15min.lt