KTU alumnas apie karo naujienų nuovargį: gali prablaivyti tik asmeninė patirtis – nuvykimas į Ukrainą

1991 metų sausio 13-osios rytas, kai tūkstančiai Lietuvos žmonių susibūrė ginti savo laisvės nuo Sovietų Sąjungos agresijos, tapo esminiu momentu, atskleidžiančiu, kokią kainą tenka sumokėti už nepriklausomybę. Šiandien, prisimindami tuos įvykius, negalime neatsigręžti ir į Ukrainą – šalį, kuri šiuo metu kovoja už savo laisvę ir nepriklausomybę prieš Rusijos agresiją.

Sausio 13-ajai paminėti Kauno technologijos universitetas (KTU) kvietė į diskusiją „Išlikti tvirtais ir vieningais: paramos svarba Ukrainai”, kurios metu patirtimi ir įžvalgomis dalinosi KTU alumnas ir Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) doktorantas Paulius Klikūnas bei SHMMF fakulteto dekanas, politologas doc. dr. Ainius Lašas. Renginį moderavo KTU alumnas, klubo „Motobroliai RC“ vadovas Kazimieras Čeponis.

Efektyvus taikus pasipriešinimas – mitas

Diskusiją pradėjo A. Lašas trumpai aptardamas 1991 m. įvykius. Pasak jo, taikaus pasipriešinimo modelis kaip universali priemonė tėra mitas. SHMMF dekanas pabrėžia, kad 1991 m. sausį vykęs taikus pasipriešinimas Lietuvoje buvo sėkmingas tik dėl specifinių tuo metu egzistavusių sąlygų: M. Gorbačiovo puoselėto ir saugomo populiarumo Vakaruose, jo kaip demokrato įvaizdžio bei kitų šalių spaudimo, į kurį jis atsižvelgė.

Taip pat, pasak politologo, M. Gorbačiovas leido žmonėms rinktis į taikius mitingus ir protestus nuo Perestroikos pradžios.

„Tokie tuometinio Tarybų Sąjungos vadovo veiksmai sukūrė erdvę lietuvių tautai telktis bei vystyti nepriklausomos valstybės idėją. Ką šiuo metu V. Putinas Rusijoje draudžia – kiekvienas mažiausias protestėlis ten yra uždusinamas“, – sako politologas ir pabrėžia, kad vien taikus protestas nebūtinai užtikrins pergalę, ypač esant autoritariniam režimui, kuris nevertina žmonių gyvybių. Jis sako, kad Lietuvai reikia auginti „karinį raumenį“, norint apsaugoti savo nepriklausomybę ir laisvę.

„Jei suprantame, kad mūsų taiki pergalė įvyko tam tikromis išskirtinėmis sąlygomis, turime suvokti, jog kitomis aplinkybėmis to nepakaktų. Todėl mums reikia „karinio raumens“, ne tik sau, bet ir padėti kitiems, tokiems kaip Ukraina, kuri dabar kovoja už savo ir mūsų laisvę. Nors dažnai girdime „romantiškas“ kalbas apie lietuvių tautos taikų pasipriešinimą, svarbu šiek tiek sumažinti tą romantizmo dozę ir prisiminti, kad realybė nebūtinai seka tokiu rožiniu scenarijumi“, – sako A. Lašas.

Parama ir jos kliūtys

Paulius Klikūnas, organizacijos „Baltai juoda“ vadovas, minintis 10 metų nuo pirmosios savo humanitarinės misijos sako, jog šį kartą AID RAID, Liuksemburge lietuvių įsteigto labdaros fondo, skirto humanitarinei pagalbai Ukrainai teikti, 5-oji misija bus viena didžiausių į Ukrainą, apimanti didelį Ukrainos plotą bei tikėtina truksianti apie 10 dienų. Misijos metu bus vežami net 8 automobiliai paramedikams ir daug kitos pagalbos.

Be to, organizacijos „Baltai juoda“ vadovas pabrėžia korupcijos paplitimą Ukrainos mobilizacijos centruose ir medicinos komisijose bei situaciją, kai mokamos algos kariams, kurie jau žuvę. „Tokių korupcijos atvejų yra visą laiką: tiek fronte, tiek kasdieniniame gyvenime“, – sako jis.

O doc. dr. Ainius Lašas priduria, kad ir Lietuva po nepriklausomybės atgavimo taip pat susidūrė su masine korupcija, tačiau tuo metu šaliai padėjo stojimo į Europos Sąjungą procesas, kuris skatino permainas ir skaidrino institucijas.

Kodėl svarbu remti Ukrainą?

P. Klikūnas išreiškė susirūpinimą dėl visuomenėje pastebimo nejautrumo ir abejingumo, atsirandančio ilgai trunkančių tragedijų akivaizdoje. Jis atkreipė dėmesį, kad žmonės linkę priprasti prie blogų naujienų – situacijos, kurios anksčiau sukrėsdavo ar skatindavo veikti, tampa nebe tokios svarbios. Anot jo, toks nejautrumas kelia rimtą pavojų, nes silpnina bendruomenės vienybę ir gebėjimą tinkamai reaguoti į naujas krizes.

KTU alumnas taip pat atkreipia dėmesį į sudėtingą situaciją, kurioje daugelis vaikų Ukrainoje lieka be tėvų, nes abu tėvai dažnai išeina kariauti, kartais net į tą patį padalinį, ir būna, kad žūsta. Pasak jo, siekiama bent simboliškai prisidėti prie jų gerovės.

Jis taip pat pabrėžia, kad nuo pat karo pradžios nuolatinę paramą teikianti žmonių grupė išliko stabili, tačiau tie, kurie prisidėjo dėl spontaniško impulso ar socialinio spaudimo, greitai nustojo remti. „Tuos, kuriuos bus sunku įtikinti po trejų metų, 1000 dienų karo, gali prablaivyti tik asmeninė patirtis – nuvykimas į vietą. Ten jie pamatytų tikrąją karo realybę“, – sako P. Klikūnas.

Kviečiame prisidėti prie Ukrainos palaikymo akcijos Lietuvoje.
Daugiau informacijos AID RAID Facebook paskyroje: https://www.facebook.com/AidRaidLux/