KTU alumnas L. Linkevičius: „Būkime ištikimi savo alma mater“

Kasmet Kauno technologijos universitetą (KTU) baigia aibė studentų, kurie po studijų išsibarsto vedini noro greičiau praktikoje išbandyti įgytų žinių. Vis dėlto neretai studijų metais užmegzta draugystė tęsiasi ilgus metus, o kartais ir dešimtmečius. Būtent taip nutiko visuomenės veikėjui, inžinieriui, diplomatui, buvusiam Užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui, kuris su savo grupės draugais bendrauja jau kone 40 metų ir kartkartėmis sugrįžta į savo alma mater.

L. Linkevičius dar 1983 m. KTU (tuomet Kauno politechnikos institutas) baigė automatikos studijas. Jis džiaugiasi, kad universitetas jam suteikė ne tik išsilavinimą, bet ir padėjo užaugti kaip asmenybei.

Buvęs ministras mokyklą baigė aukso medaliu, tad stojamųjų egzaminų universitete jam laikyti nereikėjo. Jis atvirauja, kad sunkiai rinkosi studijų kryptį, nes tuomet buvo itin platus specialybių pasirinkimas – nuo mašinų gamybos iki žurnalistikos. Jeigu būtų pasirinkęs žurnalistiką, tektų kraustytis į Vilnių, tad mieliau rinkosi likti gimtajame mieste. Kaune mašinų gamybos studijas nukonkuravo automatika, kuomet visiškai atsitiktinai pamatė lankstinukus, reklamuojančius šios krypties studijas.

„Studijas prisimenu kaip labai šviesų, turiningą ir pilną gerų emocijų laiką. Mūsų grupė buvo nedidelė, tik 18 studentų, bet po instituto baigimo dar nebuvo nei vienų metų, kad neįvyktų kurso draugų susitikimas. Ir šią smagią tradiciją tęsiame jau beveik 40 metų. Nemažai laiko dirbau diplomatinį darbą užsienyje, tad 1998 metais organizavau išvažiuojamąjį grupės susitikimą. Tuo metu išvykos į užsienį daugeliui dar nebuvo tokios įprastos, tad kai kuriems kurso draugams buvo tikras iššūkis įtikinti darbdavius suteikti laisvadienį grupės susitikimui Briuselyje“, – prisiminimais dalinasi L. Linkevičius.

KTU alumnas pasakoja, kad studijų metais gana aktyviai buvo įsitraukęs į instituto kultūrinę ir visuomeninę veiklą, su kitais studentais organizuodavo įvairias šventes, festivalius.

„Laisvės alėjoje buvusiame „Orbitos“ restorane veikė „Jaunimo kavinė“. Šiandien nebeliko nei restorano, nei Automatikos fakulteto, kuriame vykdėme „Automatikų dienos“ tradiciją. Dabar daugelis pašaipiai kalba apie studentų vasaros darbų desantus, kuomet vykdavome į kolūkius bulviakasiui ar statybų darbams, ir tai suprantama, nes su studijomis tai neturi nieko bendro. Dabar tai prisimename gana šiltai, nes mus vienijo bendrystė“, – sakė buvęs ministras.

Pasak L. Linkevičiaus, studijos jo negąsdino, nes mokslai sekėsi puikiai. Pagal įgytą specialybę ilgai darbuotis neteko, nes visa veikla pakrypo link politikos. Jis gana glaudžiai dirbo su tuometine šalies vadovybe.

Į diplomatiją buvęs ministras pateko ne iš karto – 1992 metais buvo išrinktas į Seimą, o 1993 – paskirtas eiti Krašto apsaugos ministro pareigas, nors tuomet jam tebuvo 32-eji. Ministerijai jis vadovavo dvi kadencijas, o kadangi saugumo ir gynybos politika buvo labai tampriai susijusi su užsienio politika, dar 9 metus vadovavo Lietuvos diplomatinei atstovybei NATO Briuselyje. Tad paskyrimas į Užsienio reikalų ministeriją buvo tarsi natūralus žingsnis po kadencijos. Jis puikiai prisimena laikotarpį, kuomet kūrėsi Lietuvos kariuomenė, šalis rengėsi narystei NATO.

Kalbant apie sentimentus gimtajam miestui, L. Linkevičius patikino, kad jie niekur neišblėso, o „Žalgiris“ ir toliau išlieka mėgstamiausia krepšinio komanda.

Jis džiaugiasi, kad šiais metais šalis mini Universitetams svarbią sukaktį: „Lietuvos universiteto 100-metis tai ne tik alumnų šventė, tai visos Lietuvos istorija ir kartu įsipareigojimas. Alumnai pasklido po visą Lietuvą, pasaulį ir jų veikla versle, moksle, politikoje, valstybės valdyme yra daugiau negu reikšminga. Linkiu būti ištikimiems savo alma mater ir įsipareigojusiems gimtajai valstybei, nes jos raida ir ateitis priklauso nuo mūsų.“