KTU alumnų asociacijos prezidentu tapęs Darius Vaičiulis: baigus universitetą lengva išdrįsti užsiimti bet kokia veikla

Paklaustas, kaip pirmiausia save pristato, kasdienybėje veiklų nestokojantis verslininkas, UAB „Spaineta“ direktorius, šturmanas, alpinistas, visai neseniai tapęs ir Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnų asociacijos prezidentu Darius Vaičiulis juokaudamas atsako, kad skirtingose auditorijose tenka ir skirtingai prisistatyti.

„Kiekvieną kompaniją labiausiai domina tai, kas yra neįprasta jiems. Tad tarp verslininkų aš dažniausiai šturmanas, tarp pastarųjų – alpinistas, tarp alpinistų – verslininkas“, – šypsodamasis sako D. Vaičiulis.

Darius viešojoje erdvėje dažniausiai žinomas iš Dakaro ralio – dykumoje vykstančių bekelės lenktynių, kur lenktyninkui Antanui Juknevičiui šturmanavo penkerius metus, o 2019-aisiais užėmė 12-ąją vietą – vieną iš geriausių, kurią kada nors pasiekė Lietuvos ekipažas. D. Vaičiulio pasiekimų sąraše – ir daugybė aplankytų valstybių, įveiktos visų žemynų aukščiausios viršūnės bei sėkmingai vystomi verslai.

– Kaip viską spėjate? Kuo skirtingos veiklos, kuriomis užsiimate, Jums svarbios?

– Tikiu, kad kuo daugiau kažkuo užsiimi, tuo esi produktyvesnis, todėl ženkliai daugiau padarai ir net laisvo laiko atsiranda. Kai rutina neįtraukia į paprasčiausius buitinius reikalus, tarkim, versle, išmoksti greitai priiminėti sprendimus, nes kitaip tiesiog nespėsi. Užsiimu daugeliu visokiausių veiklų – visuomeninių, sporto, turiu skirtingus pomėgius, kurie atrodo nesuderinami – galiu pripažinti, kad mano produktyvumas aukštas, dėl to ir lieka laiko visiems pomėgiams. Tuo labiau, kad jei nori, turi suderinti viską – ir verslą, ir hobius. Manau, kad balansas yra ypatingai svarbus, kad žmogus jaustųsi gerai.

– Grįžkime į studentavimo laikus, kai KTU studijavote pramoninę elektroniką. Kuo sudomino būtent ši sritis?

– Tuo metu pramoninė elektronika skambėjo kaip labai moderni ir naujoviška sritis. Mano tėvai inžinieriai, todėl tai šiek tiek paveikė mano apsisprendimą. Be to, neblogai sekėsi matematika, gamtos mokslai, todėl natūraliai gavosi, kad pasirinkau inžinerinius mokslus. Baigiau studijas KTU, tapau inžinieriumi. Ir nors tiesiogiai darbo pagal savo specialybę taip ir nedirbau, tačiau loginis, kritinis mąstymas, išugdytas universitete padėjo ir versle.

– Studijų metai, daugelio manymu, yra vieni geriausių žmogaus gyvenime. Kas iš šio laikotarpio Jums įsiminė labiausiai?

– Didžiajai daliai studentų tai yra pirmas savarankiškumo patikrinimas. Vidurinėje mokykloje už tave dar kažkiek atsakingi tėvai, tačiau sukakus aštuoniolikai formaliai tampi laisvas, atsakingas už savo sprendimus. Tai leido man suprasti, kad mano priimti sprendimai labiausiai daro įtaką ateičiai.

Mano studijų laikmetis buvo ypatingas – studijų metais vyko valstybinės sistemos keitimas, kova dėl Lietuvos nepriklausomybės. Teko pajusti ir tarybinę sistemą, nes į universitetą įstojau, kai jis dar buvo vadinamas Kauno politechnikos institutu (KPI).Vyko virsmas iš sovietinės respublikos į nepriklausomą šalį, ekonomikos transformacija iš planinės į laisvą rinkos ekonomiką. Kadangi studentai visada yra viena iš aktyviausių visuomenės dalių, šiuos procesus mačiau iš arti.

Žinoma, studentiškas gyvenimas įsiminė ir dėl daugybės smagių, malonių dalykų, naujų žinių. Kartu su bendrakursiais dar spėjome pajusti Tarybų Sąjungos kaip valstybės dydį: keliavimas tuo metu buvo gan lengvas ir paprastas, tad tikrai daug apkeliavome. Kiekvienais metais vykdavome į Ukrainą slidinėti, rengėm turistinius žygius į Kaukazą ar Sajanų kalnus. Tada kainos buvo nedidelės net ir studentams. Vykstant ekonomikos transformacijai, didelė Sovietų Sąjungos dalis buvo mažiau išsivysčiusi, todėl čia keliaudavome tarsi iš kitos planetos – turėdami vieną kitą dolerį kišenėje, tais laikais galėdavome nusipirkti daug ką.

– Sakote, kad studentai buvo ypatingai aktyvūs atkuriant nepriklausomybę. Gal pats prie to prisidėjote asmeniškai?

– Negalėčiau išskirti savęs asmeniškai, mes visi dalyvavome mitinguose, ėjome ginti televizijos bokšto, Lietuvos seimo. Nebuvau ypatingai įsitraukęs į organizacijas, kurios aktyviai ėmėsi įvairių veiklų, bet visada prisidėdavau prie procesų, kurie tuo metu vyko visuomenėje. Galbūt dar buvau per jaunas, nes vis tik tai buvo mano pirmieji studijų metai, todėl buvo supratingesnių žmonių, kurie ėmėsi didesnės atsakomybės. Tačiau visi procesai vyko prieš akis – ir visuose teko dalyvauti.

– Pagal universitete įgytą specialybę niekada nedirbote. Kokią naudą studijos universitete Jums suteikė?

– Studijos be jokios abejonės visada yra naudingos. Jos nuo studijų profesinėje mokykloje tuo ir skiriasi, kad čia formuojamas platus požiūris. Baigus universitetą neturėtų būti baisu gyvenime užsiimti bet kokia veikla. Juk čia įgyjamas kritinis mąstymas, gebėjimas pačiam nuolat mokytis. Manau, kad tai – viena iš svarbių gero universiteto funkcijų: reikia ne tik suteikti profesinių žinių, bet ir parodyti galimybes, kaip asmenybė gali tobulėti ateityje, keistis, nestovėti vietoje.

– Kuo apskritai žmogui svarbus mokymasis? Ar šiuo metu Jums vis dar kyla poreikis tobulinti žinias ir gebėjimus?

– Aišku, kad svarbu mokytis kiekvieną dieną. Kai kurie nuolat gilinasi į vieną pasirinktą sritį, man vis tik labiau patinka – ir tai matosi iš visų mano veiklų – turėti skirtingų žinių apie įvairias sritis, todėl bandau būti plataus profilio žmogumi. Mano verslai yra labai išsiskirstę po įvairias industrijas: nuo technologijų iki maisto pramonės, automobilių. Čia pasireiškia ir universiteto išugdytas supratimas, kad svarbu nuolat keistis. Mokymasis visą gyvenimą šiais laikais – neišvengiamas. Reikia analizuoti, daug skaityti, tobulinti save. Viskas taip greitai keičiasi, kad kitaip tiesiog neįmanoma.

– Nuo ko prasidėjo Jūsų veikla darbo rinkoje? Kada nusprendėte kurti savo verslą?

– Tik gavęs inžinieriaus diplomą iškart pradėjau dirbti japonų bendrovėje, kuri pardavinėjo lengvajai pramonei įrengimus, pavyzdžiui, siuvimo mašinas. Čia dirbau labai neilgai – maždaug šešis mėnesius. Tačiau per tą laiką spėjau suprasti, kad pats norėčiau kurti verslą. Tada prasidėjo ilgas procesas, blaškymasis tarp veiklų pasirinkimo, nes neturėjau išsigryninęs vienos veiklos krypties. Dvejus ar trejus metus eksperimentavau, kol galiausiai nusistovėjau telekomunikacijų srityje. Tuo metu kaip tik kūrėsi mobilaus ryšio operatoriai, todėl šioje industrijoje kurį laiką geriausiai save realizavau.

– Kokius išskirtumėte privalumus ir trūkumus dirbant ne samdomą darbą, o vystant savo verslą?

– Ir vienas, ir kitas kelias, manau, kartais atsibosta. Ypač dirbant samdomą darbą turbūt kyla minčių, kodėl gi nepabandžius vystyti savo verslo. Tarp jaunimo tai dabar ypač populiaru – freelancerių judėjimas tuo ir paremtas, kad pats esi sau vadovas, dirbi darbus, kuriuos sugebi daryti tose srityse, kuriuose gali parduoti save.

Iš kitos pusės, būnant verslininku reikia daug kantrybės. Esu girdėjęs tokį posakį, kad bet koks verslas kaip pomidorų kečupo tūbelė: tu ją atidarai ir spaudai, bet padažas nebėga. Tačiau kažkuriuo momentu, jei dar kantrybė būna neišsekusi, ji prasiveržia (juokiasi, – aut. past.). Čia yra tam tikro panašumo. Šiuo metu vystyti verslą gal kiek lengviau, nes yra įvairių finansavimo galimybių, anksčiau reikėdavo pačiam suktis, nes investicijų iš šalies nelabai buvo. Tačiau nesigailiu, kad gan ankstyvu metu ėmiausi kurti savo verslą.

Grįžtant prie privalumų dirbant samdomą darbą – galbūt daugiau laisvo laiko, lengviau paskirstyti savo dieną tarp darbo ir buvimo su šeima ir draugais. Jaunam verslininkui bent jau pirmuosius 5-10 metų tikrai labai daug savęs reikia aukoti, kad iš tos pomidorų padažo tūbelės kažką išspaustum.

– Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su KTU alumnų asociacija?

– Mane prisijungti pakvietė universitetas. Įvertinęs tai, kaip stipriai Vakaruose vystomos alumnų tradicijos, atsirado tikėjimas, kad įmanoma šitą procesą pagyvinti ir Lietuvoje. Vakarų tradicija man atrodo reikšminga ir prasminga, nes tikrai nemaža dalis žmonių, baigusių universitetą, savo sėkmę, dabartį sugretina su tuo, ką gavo universitete. Kodėl gi dalį savęs, savo laiko, pastangų negrąžinti universitetui?

– Kuo Jums atrodo vertingas prisidėjimas prie alumnų veiklos?

– Tai prasminga veikla, nes švietimas man atrodo yra visko pagrindas. Universitete ugdomos labai svarbios asmenybei kompetencijos, savybės, kurios žmogui padeda gyvenime. Alumnų asociacija nėra skirta pati sau, į asociaciją renkasi tie žmonės, kurie gali skirti dalelę savęs, kad padėtų burti ir jungti visus alumnus. Mūsų asociacija dirba ne tik asociacijos nariams, bet visiems alumnams.

Smagu kurti tradicijas, vienyti bendraminčius. Nors artimiausiu metu tikrai negalėsime girtis panašiais į amerikietiškų ar britiškų alumnų veiklos mastais, bet niekad nevėlu pradėti.

– Kas paskatino kandidatuoti į KTU alumnų asociacijos prezidento postą?

– Tikėjimas šia prasminga veikla ir nenoras pasiduoti, toliau stengtis vystyti jau pradėtas kurti tradicijas. Ši idėja verta dėmesio.

– Kokius tikslus sau keliate, tapęs KTU alumnų asociacijos prezidentu? Kaip manote, kokie iššūkiai laukia?

– Per tuos metus, kai esu KTU alumnų asociacijos narys, esame išsigryninę pačią idėją ir principus, kaip turėtume veikti, kokias tradicijas puoselėjame, kaip tikimės burti ambasadorius ir jų judėjimą – idėjos yra, reikia jas įgyvendinti. Tam reikia uždegti širdis ir visų kitų alumnų. Svarbu, kad jie patikėtų mumis ir nuspręstų patys prisidėti – finansiškai, savo laiku ar patirtimi. Iššūkis – kad tradicijos po truputį įleistų šaknis, pradėtų gyvuoti. Įtvirtinti tradicijas užtrunka, rezultatas galbūt matysis tik po dešimtmečio, todėl nuolat reikia iniciatyvių, kūrybingų žmonių, pasiruošusi šias tradicijas puoselėti.

Tapimas aktyvesniu alumnų asociacijos nariu – tam tikra prasme grįžimas į studentišką gyvenimą, su prisiminimais, šventėmis. Man atrodo šaunu, kad turime kuo pasidalinti su dabartiniais studentais.