-
-
universitetas
- Apie KTU
- Struktūra
- Universiteto taryba
- Senatas
- Rektoratas
- Akademinės etikos kolegija
- Darbo taryba
- Profesinė sąjunga
- Universiteto projektai
- Veiklos dokumentai
- studijos
- fakultetai
- biblioteka
- kontaktai
„Šiandien tiek minimalus, tiek vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, o darbo užmokesčio apmokestinimas – vienas didžiausių“, – teigia KTU docentė Alfreda Šapkauskienė. Ji pažymi, kad net ir socialinės rizikos grupėms nepriklausanti nemaža visuomenės dalis žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, puikiai integravusių į visuomenę bei dirbančių mėgstamą darbą, jaučia nuolatinį pinigų stygių.
Kauno technologijos universiteto (KTU) docentės teigimu, mažos pajamos verčia žmones ieškoti papildomų pajamų šaltinių bei mažesnio jų apmokestinimo būdų. Mažai uždirbantys žmonės lengviau sutinka gauti darbo užmokestį „vokeliuose“ ir pirkti neapmokestintas prekes ar paslaugas, taip (ne)sąmoningai prisidėdami prie šešėlinės ekonomikos augimo. Kraštutiniu atveju mažas pajamas gaunantys lietuviai renkasi emigraciją.
Neigiamai veikia viešojo sektoriaus paslaugų kokybę
Mokesčių vengimas, šešėlinė ekonomika, didelis biurokratinis aparatas, neefektyvi viešojo sektoriaus vadyba bei kitos priežastys daro įtaką švietimo, kultūros, socialinių darbuotojų, gydytojų, policininkų ar kitų sričių specialistų mažam darbo užmokesčiui bei žemesnei negu tikėtasi paslaugų teikimo kokybei. A. Šapkauskienė pažymi, kad to priežastis dažnai yra ne kompetencijos stoka, o didėjantis nusivylusių žmonių skaičius, kurių nepastebėti jau nebeįmanoma.
„Viešojoje erdvėje paplitusi nuomonė, kad už labai menkas pajamas gali dirbti tik nesugebantys konkuruoti privačioje darbo rinkoje žmonės. Vyrauja požiūris, kad tokiems žmonėms neverta mokėti daugiau, nes jie dirba mažai, neefektyviai bei gyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų – suprask, kad tik verslas juos išlaiko“, – kalbėjo A. Šapkauskienė.
Jos teigimu, viešojo sektoriaus darbuotojai taip pat yra vartotojai, mokantys mokesčius bei kuriantys visuomeninį gerbūvį.
„Turbūt būtų sunku įsivaizduoti visuomenę be švietimo, kultūros, medicinos įstaigų, ar kitų. Jei valstybė negeba šių sričių tinkamai finansuoti, tai ar šios sritys ir kiek turėtų būti perleistos į privataus sektoriaus rankas yra atskira diskusija“, – komentavo KTU docentė.
Svarbus verslininkų ir investuotojų vaidmuo
Pašnekovės nuomone, atsakomybe už esamą situaciją turėtų dalintis tiek vartotojai, tiek viešasis ir privatusis sektoriai.
„Nors ne visiems Lietuvos verslams sekasi gerai, tačiau yra ir puikiai, inovatyviai, efektyviai veikiančių įmonių su aktyviomis profsąjungomis bei patenkintais darbuotojais“, – sakė A. Šapkauskienė, abejodama, ar visos sėkmingai veikiančios įmonės yra ir socialiai atsakingos.
Statistiniai duomenys rodo, kad santykinės turto pajamos Lietuvoje yra vienos didžiausių Europos Sąjungoje (ES), priešingai minimaliam ar vidutiniam darbo užmokesčiui, kuris yra vienas mažiausių ES valstybių narių tarpe.
„Didelės pinigų sumos koncentruojamos mažesnės visuomenės dalies rankose. Kuo didesnės pajamos, tuo mažesnė tikimybė, kad žmogus sugebės jas išleisti, o inovatyviai investuoti pinigus, neretai pritrūksta idėjų, laiko ar noro“, – teigia A. Šapkauskienė, kurios nuomone taip yra stabdomas vartojimas, tuo pačiu ir ekonomikos augimas bei didinama socialinė nelygybė.
Reikalingi inovatyvūs investiciniai sprendimai
„Nelabai tikiu posakiu, kad lietuvis džiaugiasi, kai kaimyno troba dega. Mažai tikėtina, kad labiausiai pasiturintys šalies gyventojai ar jų vaikai patogiai gyvena naudodamiesi dabartinėmis socialinėmis, medicininėmis ar kitomis viešosiomis paslaugomis, sukurta infrastruktūra bei yra laimingi, būdami apsupti nusivylusių žmonių. Svarbu pripažinti, kad neapmokestintos pajamos (ne)tiesiogiai mažina ne tik sąžiningai mokesčius mokančių žmonių, bet ir jų vaikų bei vaikaičių gyvenimo kokybę“, – sakė A. Šapkauskienė.
KTU docentė pažymi, kad kiekvienas sėkmingas verslininkas ar investuotojas turėtų tikslingai ir sąžiningai peržiūrėti savo finansinius sprendimus, užtikrinant ne kapitalo užšaldymą, o naujų darbo vietų kūrimą ir inovatyvių investicinių sprendimų priėmimą. Augant darbuotojų paklausai bei konkurencijai, verslininkai būtų priversti kelti darbo užmokestį, didėtų vartojimas, surenkami mokesčiai bei finansavimas visoms socialinėms reikmėms.
„Tuo pačiu vartotojai ir verslininkai būtų labiau suinteresuoti mokėti mokesčius, matydami aiškų, skaidrų, visuotinai atskaitingą bei lengvai suprantamą surenkamų mokesčių paskirstymą ir panaudojimą, priimamus drąsius, sisteminius viešojo sektoriaus reformos sprendimus“, – įsitikinusi A. Šapkauskienė.
