„Keista, kad apie tokią galimybę beveik nekalbama, nors aišku, jog bankai vieningai priešintųsi tokiam sprendimui“, – pastebi jis.
Pasitikėjimas II pakopos pensijų sistema – ribotas
E. Stankevičius dalijasi, kad Lietuvos II pakopos pensijų sistema pasižymi ribotu gyventojų pasitikėjimu, dideliais valdymo kaštais ir dažnais reguliavimo pokyčiais, kurie lemia politinį bei ekonominį nestabilumą.
„Šiuos struktūrinius trūkumus atskleidžia ir išsamiau juos lydintys duomenys. Dažnos reformos ir neprognozuojami politiniai sprendimai mažina gyventojų pasitikėjimą sistema bei riboja jų ilgalaikį įsitraukimą. Taip pat išsiskiria ir valdymo kaštų problema – II pakopos pensijų fondų vidutinis metinis administravimo mokestis Lietuvoje siekia apie 0,5–0,7 proc., kai tuo tarpu Švedijos valstybinio AP7 fondo mokestis sudaro tik 0,11 proc.“, – pažymi jis.
Be to, didesni mokesčiai daro reikšmingą įtaką galutinei pensijų grąžai. Remiantis Lietuvos banko 2023 m. II pakopos pensijų fondų veiklos apžvalgos duomenimis, per 30 metų toks skirtumas gali lemti daugiau kaip 20 proc. mažesnį sukauptą kapitalą.
Pasak KTU ekonomisto, siūlomo VPF esmė – viešoji įstaiga, kuri veiktų kaip nepriklausomas fondų valdytojas ir būtų prižiūrima Lietuvos banko. Valdymo sprendimus priimtų nepriklausomų ekspertų valdyba, suformuota skaidrių atrankos konkursų pagrindu. Taip būtų siekiama išvengti politinės įtakos ir užtikrinti atskaitomybę.
„Šio fondo valdymo mokesčiai būtų reikšmingai mažesni nei šiuo metu taikomi rinkoje – apie 0,1–0,2 proc. per metus. VPF galėtų veikti kaip numatytasis pasirinkimas (angl. default option) tiems gyventojams, kurie nepriima aktyvaus sprendimo“, – aiškina jis.
E. Stankevičius pažymi, kad siūlomo fondo investavimo strategija būtų grindžiama gyvenimo ciklo principu – jaunesnių dalyvių lėšos būtų nukreipiamos į didesnės grąžos potencialą turinčias investicijas, o artėjant pensiniam amžiui palaipsniui pereinama prie konservatyvesnių sprendimų. Be to, į investavimo politiką būtų integruoti ESG (angl. environmental, social, and governance) kriterijai, siekiant užtikrinti atsakingą ir tvarų investavimą.
„Toks fondas galėtų lemti kelis svarbius sisteminius pokyčius: visų pirma, jis sukurtų realią alternatyvą privačioms valdymo įmonėms ir paskatintų konkurenciją visoje II pakopos pensijų sistemoje. Antra, VPF užtikrintų minimalų pasitikėjimo standartą tiems gyventojams, kurie patys nepriima aktyvių sprendimų dėl fondo pasirinkimo. Galiausiai, patikimo valstybės prižiūrimo fondo egzistavimas sumažintų riziką, kad įteisinus galimybę nutraukti kaupimą, kapitalas būtų masiškai atsiimamas vartojimui“, – sako jis.
Kaip veikia pensijų fondai užsienyje?
KTU ekonomisto teigimu, kitų šalių patirtis steigiant viešuosius ar numatytuosius pensijų fondus atskleidžia ne tik tokių modelių privalumus, bet ir su jais susijusius iššūkius.
„Švedijos valstybinis fondas AP7 išsiskiria itin mažais valdymo mokesčiais – apie 0,11 proc. per metus – ir plačia investicijų diversifikacija, leidžiančia siekti didesnės ilgalaikės grąžos. Šis fondas veikia kaip numatytasis pasirinkimas – t. y. gyventojai, nepriėmę sprendimo dėl fondo, automatiškai priskiriami būtent jam. Nors pakeitimo norma (pensijos ir buvusių pajamų santykis) šioje sistemoje siekia apie 60–70 proc., AP7 investuoja rizikingiau nei dauguma privačių fondų, todėl tokia strategija gali netikti visiems: dalis gyventojų gali nepriimti didesnės rizikos“, – pasakoja jis.
Jungtinės Karalystės fondas NEST, veikiantis kaip viešoji įstaiga, yra orientuotas į žemesnes pajamas gaunančius dirbančiuosius. Nors jo valdymo mokestis yra didesnis nei Švedijos AP7 fondo (apie 0,3 proc.), NEST sėkmingai pritraukė milijonus naujų narių naudodamas automatinio priskyrimo mechanizmą. Pradžioje fondas buvo kritikuojamas dėl lėto kapitalo kaupimo ir ribotos grąžos, tačiau laikui bėgant sistema pasiekė 50–60 proc. pakeitimo normą.
„Australijoje įdiegta „MySuper“ sistema taip pat naudoja automatinio priskyrimo modelį, tačiau valdymą vykdo privatūs, valstybės reguliuojami fondai. Šioje sistemoje taikomi aiškūs efektyvumo testai, padedantys eliminuoti neefektyviai veikiančius fondus, o pakeitimo norma svyruoja nuo 65 iki 75 proc. Vis dėlto kai kuriems fondams trūksta personalizuotos investavimo strategijos, o ilgalaikės grąžos rezultatai nėra vienodai stabilūs“, – pažymi E. Stankevičius.
Galiausiai, Nyderlandų pensijų modelis, paremtas kolektyviniu kaupimu bei darbdavių ir profesinių sąjungų bendradarbiavimu, dažnai laikomas vienu pažangiausių. Jo struktūra leidžia pasiekti ypač aukštą – 80–90 proc. – pakeitimo normą. Vis dėlto šis modelis remiasi sudėtingais valdymo mechanizmais ir stipria socialine partneryste, todėl jį sunku pritaikyti šalyse, kur pensijų sistema pagrįsta individualiu kaupimu, o profesinių sąjungų įtaka yra silpnesnė.
Pensijų sistemos liberalizavimo rizikos
Pasak E. Stankevičiaus, Estijos pavyzdys rodo, kad be papildomų ribojimų ar finansinio raštingumo priemonių gyventojų elgsena dažnai prasilenkia su ilgalaikio kaupimo logika. Lėšų atsiėmimas pablogina vidutinių ir mažų pajamų grupių finansinę padėtį senatvėje. Pensijų sistemos liberalizavimas be aiškios ribojimų ir informavimo struktūros gali tapti negrįžtamu žingsniu.
„Finansiniai sprendimai pensijų srityje turėtų būti grindžiami elgsenos ekonomikos principais, pripažįstančiais, kad didelė dalis visuomenės linkusi elgtis ne racionaliai, o impulsyviai. Todėl atsakomybė tenka ne tik individui, bet ir politikos formuotojams – jų pareiga užtikrinti, kad sistemos pokyčiai nesukeltų dar didesnės socialinės atskirties senatvėje“, – aiškina jis.
KTU ekonomistas teigia, kad Estijos patirtis yra ne tik empirinė pamoka, bet ir įspėjimas. Lietuva turi galimybę pasinaudoti šiuo pavyzdžiu ir užtikrinti, kad pensijų reforma būtų orientuota į ilgalaikį saugumą, o ne trumpalaikį populiarumą ar fiskalines iliuzijas.
Anot jo, liberalizuojant kaupimą, būtina diegti ribojimus, užtikrinti finansines konsultacijas ir siūlyti alternatyvius ilgalaikio investavimo mechanizmus. Priešingu atveju kyla rizika sukurti sistemą, kuri skatintų trumpalaikį vartojimą valstybės sąskaita ir ilgainiui sukeltų didelį socialinį bei fiskalinį spaudimą.
„Trumpalaikė likvidumo nauda gali virsti ilgalaike socialine našta. Estijos pavyzdys yra ne tik empirinis eksperimentas, bet ir svarbus strateginis perspėjimas šalims, kurios svarsto panašius sprendimus“, – sako E. Stankevičius.
Konkurencingas ir stabilus pasirinkimas
KTU ekonomisto teigimu, svarstant VPF įvedimą, kyla keli esminiai struktūriniai klausimai, nuo kurių priklausytų šio modelio sėkmė ir visuomenės palaikymas. Vienas svarbiausių – ar VPF galėtų tapti veiksmingu rinkos disciplinavimo įrankiu, skatinančiu konkurenciją ir mažinančiu valdymo kaštus visoje II pakopos sistemoje.
„Kitas iššūkis – kaip užtikrinti VPF valdymo skaidrumą ir atskaitomybę, išvengiant politinio spaudimo. Tarptautinė patirtis rodo, kad sprendimų priėmimą patikėjus nepriklausomai ekspertų valdybai, galima pasiekti didesnį institucijų stabilumą ir viešąjį pasitikėjimą“, – pastebi jis.
Taip pat svarstoma, ar VPF galėtų tapti tvariu ilgalaikio investicinio kapitalo šaltiniu, nukreiptu į strategines valstybės sritis – pavyzdžiui, žaliąją transformaciją ar tvarų nekilnojamąjį turtą – kartu užtikrinant aiškų atskyrimą nuo politinių sprendimų priėmimo.
„Dar vienas svarbus aspektas – veiksminga komunikacija, ypač tuo atveju, jei VPF taptų numatytuoju pasirinkimu. Tuomet būtina aiškiai informuoti gyventojus, ką reiškia automatinis priskyrimas, kokias alternatyvas jie turi ir kuo VPF skiriasi nuo privačių fondų“, – pabrėžia E. Stankevičius.
Be struktūrinių pokyčių, svarbu stiprinti ir pačių dalyvių informuotumą. Vienas iš būdų – finansinio raštingumo didinimas, pasitelkiant užsienio praktikas, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje veikiančią „Pension Wise“ sistemą, kurioje prieš nutraukiant kaupimą privaloma konsultacija arba testas.
„Taip pat reikėtų daugiau dėmesio skirti asmeninėms pensijų prognozėms, kurios leistų gyventojams palyginti skirtingų fondų ar sistemų galimus rezultatus. Tokie įrankiai padėtų priimti labiau pagrįstus ir ilgalaikius sprendimus“, – pastebi jis.
KTU ekonomistas teigia, kad valstybinio II pakopos pensijų fondo įsteigimas galėtų tapti reikšmingu žingsniu pertvarkant sistemą – siekiant sumažinti valdymo kaštus, padidinti skaidrumą ir sustiprinti visuomenės pasitikėjimą. Tai nebūtų alternatyva privačioms institucijoms, bet veikiau konkurencingas ir stabilus pasirinkimas tiems, kuriems iki šiol trūko neutralios ir prieinamos galimybės. Anot jo, toks fondas atspindėtų institucinio brandumo siekį, o ne grįžimą prie valstybinio monopolio.
