KTU ekspertai apie brandos egzaminus: J. Lukienė. Turtingas ir platus žodynas – svarbus raktas į sėkmę vokiečių kalbos egzamine

Abiturientams belaukiant valstybinių brandos egzaminų rezultatų, įdomu panagrinėti, kokios gi užduotys teko juos laikiusiems. Šį kartą – apie vokiečių kalbos egzaminą.

Šių metų valstybinis vokiečių kalbos egzaminas iš ankstesnių neišsiskyrė savo sudėtingumu ar ypatingais niuansais. Kaip ir kasmet bei kiekviename kalbos egzamine, pagrindiniai dalykai išliko tie patys – greita orientacija, koncentracija į užduotį, žodyno platumas. Jei moksleivis ruošėsi egzaminui ne kelis paskutinius mėnesius, o nuosekliai kelerius metus, didelių sunkumų jam neturėjo kilti.

Jei moksleivio žodynas skurdus, gero rezultato tikėtis sunku. To išvengti galima laikantis rimto požiūrio į kalbą nuo pat jos mokymosi pradžios. Dauguma vokiečių kalbą renkasi kaip antrą užsienio kalbą ir, moksleivių teigimu, tiek patys mokytojai, tiek moksleiviai į ją labai rimtai nežiūri.

Taip nutinka dėl to, kad vokiečių kalbos egzaminą laikyti renkasi tik vienas kitas moksleivis, todėl ir mokytojai nėra itin motyvuoti siekti aukštų rezultatų. Be to, kelios Kauno gimnazijos suteikia galimybę laikyti tarptautinį vokiečių kalbos egzaminą. Jį išsilaikius, valstybinio egzamino ne visiems ir prireikia.

Tiek tarptautiniuose, tiek valstybiniame vokiečių kalbos egzamine didžiausiu iššūkiu moksleiviams tampa klausymo ir skaitymo užduotys. Jos reikalauja plataus žodyno, atidumo. Dažna kliūtimi tampa neįsiskaitymas į užduotį.

Pavyzdžiui, klausymo užduotyje prašoma pateikti tam tikrus duomenis apie pasaulį. Pašnekovas lygina Vokietijos ir pasaulio duomenis, o moksleivis pažymi duomenis apie Vokietiją, nors to nebuvo klausta. Kitas pavyzdys – užduoties teiginyje moksleivis praleidžia neiginį, todėl pateikia neteisingą, priešingą atsakymą.

Tiek klausymo, tiek skaitymo užduotyse naudojama daug sinonimų, o tai vėlgi nuoroda į būtinybę  naudotis plačiu žodynu. Temos užduotyse – pačios įvairiausios: nuo ekonomikos iki kultūros. Tai nuoroda moksleiviui domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje, o taip pat susipažinti su šių sričių žodynu.

Nors visi labiausiai baiminasi egzamino dalies žodžiu, mano nuomone, ji yra pati lengviausia. Vis dėlto tai nereiškia, kad jai nereikia ruoštis. Tokios temos, kaip medijos, filmai, šeima, knygos, atostogos ir kitos, yra puikiai žinomos iš mokyklos programų.

Tačiau norėčiau priminti, kad nors temos ir atrodo primityvokos valstybiniam egzaminui, žodynas neturi būti pradedančiojo kalbos vartotojo lygio. Mano nuomone, valstybiniam egzaminui būtų galima atrasti ir šiuolaikiškesnių temų, remiantis tarptautinių egzaminų praktika.

Apžvelgus patį egzamino formatą, jis man pasirodė kiek senstelėjęs. Pavyzdžiui, Goethe‘s instituto tarptautiniai egzaminai periodiškai atnaujinami. Tai, be kita ko, stumia į priekį mokytojus, skatina juos tobulintis savo srityje.

Taip pat norėčiau pabrėžti, kad gyvename anglų kalbos eroje: muzika, internetas, programėlės ir t.t. – daug kas yra anglų kalba, ją girdime nuolat. Visai kitaip yra su vokiečių kalba. Tad norint ją išmokti, reikia ne vienerius metus sistemingai dirbti. Lauktinas šio darbo rezultatas – sėkmingai išlaikytas valstybinis egzaminas.

Jurgita Lukienė yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto lektorė