KTU ir Pietų Danijos universitetas planuoja jungtinę doktorantūrą

KTU MMI direktorius profesorius Sigitas Tamulevičius teigia, jog svarbiausia dviejų bendradarbiaujančių universitetų užduotis yra atrasti finansavimo šaltinius ir formalizuoti dvigubos doktorantūros studijų programos procesą.

Daugiau nei dešimtmetį su danais bendradarbiaujančio instituto vadovas įsitikinęs, kad studentai, dalyvavę studijų ir tyrimų procese užsienio universitetuose, grįžta labai patobulėję, o moksliniams tyrimams dalijimasis patirtimi yra neįkainojamas.

Abu mokslininkai sutartinai tvirtina, jog medžiagų mokslas, išpopuliarėjęs JAV prieš tris dešimtmečius nėra nei sudėtingas, nei labai naujas. Tai – požiūrio klausimas. „Akmens amžius, bronzos amžius, geležies amžius – pavadinimai, kuriais nusakomos žmogaus vystymosi epochos – yra susijusios su tam tikrų medžiagų įsisavinimu“, – sako S. Tamulevičius. 

– Kaip prasidėjo KTU ir Pietų Danijos universiteto mokslininkų bendradarbiavimas?

H. G. Rubahnas: Bendradarbiaujame jau seniai – sutampa mūsų interesų sritys. Pietų Danijos universitete taip pat atliekame nanotechonologijų tyrimus, turime labai daug projektų paviršių mokslo srityje. Kartu su KTU dalyvavome „Norforsk“, „Nexus“ finansuojamuose projektuose, o paskutiniu metu – Baltijos šalių regiono programos „Technet-nano“ projekte, kuriame buvo siekiama suderinti Baltijos šalių turimą patirtį nanomedžiagų, inovacijų srityje. 

Bendradarbiavome steigiant „Švarųjį kambarį“ KTU „Santakos“ slėnyje. Tokio aukšto lygio įranga universitetui yra labai svarbi ugdant mokslininkų ir studentų kompetencijas. Sakyčiau, kad „Technet-nano“ tinkle Lietuva, Danija ir Švedija yra pačios svarbiausios šalys. 

– KTU „Santakos“ slėnio „švarusis kambarys“ buvo steigiamas remiantis Pietų Danijos universiteto patirtimi?

S. Tamulevičius: Įrenginėdami „švarųjį kambarį“ konsultavomės su Pietų Danijos universitetu – tyrinėjome galimybes ir pasinaudojome jų žiniomis. KTU „Santakos“ slėnio „švarusis kambarys“ yra vienintelė ISO 5 klasės tokio tipo laboratorija Lietuvoje.

H. G. Rubahnas: Šiame „švariajame kambaryje“ galima vykdyti ir mažą gamybą – iš tikrųjų pagaminti kažką, kas veikia, ne tik vieną daiktą, bet jų komplektus.

Savo universitete „švarųjį kambarį“ pradėjome įrenginėti 2006-aisiais. Tiksliau, mums jį „įteikė“ ir pasakė: štai jums laboratorija, galite dirbti. Tačiau dar trejus metus dėjome pastangas, kad „Švariajame kambaryje“ iš tiesų būtų galima atlikti tyrimus. Kolegoms iš Kauno pasisekė – visada geriau mokytis iš kitų klaidų.

– Susitikote aptarti jungtinės doktorantūros programos galimybių. Kokios jos?

H. G. Rubahnas: Studentų mainai tarp mūsų universitetų taip pat vyksta jau seniai. Tačiau norėtume bendradarbiavimą išplėsti. Viena iš problemų yra ta, kad Danijoje doktorantus išlaikyti yra labai brangu: doktorantai universiteto hierarchijoje labai vertinami, jiems mokama tiek pat, kiek darbuotojams, kas yra puiku, jei esi doktorantas, tačiau labai apriboja studentų kiekį.

Todėl kooperavimasis – ne tik su Lietuva, bet ir kitomis šalimis – yra būtinas. Norėtume turėti dvigubos doktorantūros programą, kai vieneri ar dveji metai būtų praleidžiami Danijoje, ir dveji – Lietuvoje.

Danų doktorantams privaloma 3–6 savaites praleisti ne savo universitete. Tačiau apsikeitimas studentais turėtų būti labiau formalizuotas, kad jiems iškiltų kuo mažiau kliūčių ir barjerų.

Keliauti turėtų būti lengva. Iš vienos pusės taip ir yra – tiek jūs, tiek mes puikiai kalbame angliškai, tad kalbos barjero nėra, tačiau administracinės kliūtys išlieka. Doktorantūros studentai universitetui labai svarbūs, nes jie leidžia progresuoti tiriamajai veiklai.

– KTU studentai jau ir šiandien gali išvykti studijuoti į Pietų Danijos universitetą?

S. Tamulevičius: Taip, ir tai labai vertingas bendradarbiavimas – „Erasmus“ programos skiriama stipendija nėra labai didelė, tad labai svarbi Pietų Danijos universiteto parama. Pabuvę kitoje aplinkoje, susidūrę su pažangiomis technologijomis, studentai grįžta labai patobulėję.

H. G. Rubahnas: Lietuviai studentai labai motyvuoti, todėl jie mums labai patinka. Be to, Danija yra labai atvira ir priimanti šalis, o lietuviai taip pat garsėja vaišingumu, tad manau, kad ir šioje srityje turime panašumų. 

– Ar danai studentai yra linkę atvykti studijuoti į Lietuvą?

H. G. Rubahnas: Mūsų universiteto strategijoje tarptautiškumas – vienas iš prioritetų, todėl norime turėti kuo daugiau užsieniečių visuose lygiuose – ne tik dėstytojų, bet ir studentų, ir administracijos darbuotojų. Mobilumas yra labai svarbus, tačiau reikia, kad žmonėms būtų sudarytos sąlygos lengvai judėti – manau, tai prideda motyvacijos.

Studentų mobilumas reiškia, kad ne tik doktorantūros, bet ir bakalauro ar magistrantūros studentai privalo pusę metų praleisti kitame universitete. Taigi jie priversti keliauti į užsienį.

Žinoma, mums tai – papildomas iššūkis, nes reikia atrasti tokias sąlygas, kurios atitinka mūsų universitetą, t. y. turi būti anglakalbė aplinka, atitinkamos studijų programos bei geros gyvenimo sąlygos.

Manau, KTU atitinka Pietų Danijos universitetą pagal daugelį kriterijų. Be to, jūs turite šį puikų centrą (KTU „Santakos“ slėnis, – red. past.), kuriame šiandien ir kalbamės, kuriame yra ir verslo dalis. Inovacijos, žinių perkėlimas taip pat yra vienas iš mūsų universiteto prioritetų.

– Ar danai studentai noriai keliauja?

H. G. Rubahnas: Studentai labai nori keliauti, tačiau ne visada tai lengva suderinti su jų studijomis. Danijoje doktorantas turi tik trejus metus studijoms, tyrimams, disertacijos rašymui, ir akademiniams mainams. Todėl ypač svarbu atrasti tarpusavyje derančius projektus, kad studento mokslinė veikla dėl kelionės nenutrūktų.

S. Tamulevičius: Vienas iš mūsų šiandieninio susitikimo tikslų yra atrasti tematikas, kuriose galėtume dirbti kartu. Studentas, atvykęs į kitą universitetą, turėtų tik susikoncentruoti į turimą užduotį, nes jo laikas ribotas ir jis turi būti labai efektyviai išnaudotas.

– Taigi, studentas jau dirba projekte ir čia atvykęs tiesiog tęsia savo darbą?

S. Tamulevičius: Studentas gali ir atlikti kokius nors papildomus matavimus, kuriems trūksta įrangos namuose, arba, pavyzdžiui, truputį išplėsti savo tematiką. Bet kokiu atveju, jis neturėtų pradėti visko nuo pat pradžių.

H. G. Rubahnas: Iš vienos pusės, tam, kad vyktų studentų mainai, reikalingi tarpusavyje derantys projektai, iš kitos – atvykę studentai gali pasiūlyti naujų tyrimo krypčių. Visi moksliniai tyrimai yra susiję su naujų sprendimų atradimu, todėl studentai, atvykę iš kitų universitetų ir galintys pasiūlyti naują požiūrį, yra labai laukiami. Tai gali įvykti tik bendradarbiaujant, tik tada, kai žmonės iš tiesų fiziškai susitinka ir gali mokytis iš patirties. Dėl šios priežasties studentų mobilumas ypač svarbus.

– Medžiagų mokslas – skamba labai sudėtingai. Kas tai yra?

H. G. Rubahnas: Man keista, kad žmonės kalba apie „sudėtingus“ ir „nesudėtingus“ mokslus. Humanitarinių mokslų studijos, pavyzdžiui, filosofijos, yra labai sudėtingos. Tuo tarpu, kai kurios inžinerinės studijos yra gana paprastos. Kai žmonės sako, kad kažką studijuoti per sunku, jie dažniausiai būna pasirinkę ne tą kryptį.

Savo universitete neturime medžiagų mokslo studijų programos, tačiau dirbame nanotechnologijų, inžinerijos, mechatronikos, robotikos, informacijos technologijų srityse. Mūsų yra palyginti nedaug, todėl negalime apimti visų mokslo sričių. Reikia bendradarbiauti.

S. Tamulevičius: Bendradarbiaudami mes papildome vieni kitų kompetencijas. Pavyzdžiui, galbūt mes kartais dirbame su technologijomis, kurios nėra mūsų pagrindinis tyrimo tikslas, o partneriai gali būti labiau įsigilinę į tą sritį. Medžiagų moksle dera fizika, chemija ir inžinerija. Atrodo, kad ši mokslo sritis pradėta vystyti ne taip jau seniai – vos prieš 30 metų. Tačiau juk iš tiesų žmonijos vystymosi epochos – akmens amžius, geležies amžius – taip pat susijusios su tam tikromis medžiagomis ir jų įsisavinimu.

– Kur praktiškai taikomos šios srities mokslo žinios?

S. Tamulevičius: Praėjusiais metais pradėjome bendradarbiauti su medicinos universitetu. Turime keletą projektų kartu, pavyzdžiui, kuriame tam tikrą „karkasą“ kamieninėms ląstelėms, kurias paskui būtų galima įsodinti į organus. Tai – labai įdomus projektas, nes jame reikia surasti suderinamas medžiagas, parinkti karkasų geometriją.

Medžiagų mokslo institute turime doktorantą mediką. Atradome temą, kuri tiktų prie jo išsilavinimo, tai – antibakteriniai paviršiai. Tai yra medžiagų mokslas ir nanotechnologijos – kuriama medžiaga su integruotomis sidabro dalelėmis, kuri turi antibakterinių savybių ir kurią galima naudoti žaizdų tvarstymui. Mūsų bendradarbiavimas labai efektyvus – jis mokosi fizikos, kad gautų trūkstamų žinių, o aš, šnekėdamas su medikais ir biologais suprantu, kad mano žinios yra gana ribotos, kad turėčiau dar pasimokyti. Taigi tenka tobulintis ir biologijos srityje. 

H. G. Rubahnas: Mes taip pat vykdome projektą su sveikatos mokslais, skirtą vėžinėms ląstelėms išrūšiuoti. Vėžinės ląstelės yra labai deformuotos, todėl mes bandome sukurti mikroskopinį tinklelį, kuris leistų atskirti blogas ląsteles nuo gerų. Tada jau galima kurti kokias nors gydymo priemones.

Skirtingų sričių bendradarbiavimas atveria labai daug galimybių. Kai aš mokiausi ir vėliau, kai pradėjau vykdyti tyrimus, visos mokslo sritys – fizika, chemija, biologija, inžinerija – buvo gražiai atskirtos. Laimei, šiandien yra labai daug sąsajų tarp skirtingų mokslų. Pavyzdžiui, lazerius galima naudoti ir negyvų paviršių analizei ir tam, kad pažiūrėtume, kas vyksta žmogaus kūne.

Sakyčiau, kad per pastaruosius 10–20 metų viskas palaipsniui tapo inžinerija. Žmonės suprato, kad neužtenka vien tik tyrinėti, bet galima kažką ir daryti. Fizika tapo inžineriniu mokslu – jeigu nori išspręsti inžinerinę problemą, turi suprasti fiziką. Skirtingų mokslų sąsajos lemia ir tai, kad dirbami mes susitinkame su žmonėmis iš pačių įvairiausių sričių.