„Lietuvoje turbūt dar neegzistuoja tokia kultūra, kur mus įžeistų žodis „storas“ literatūros kūrinyje. Užtenka pasiskaityti lietuviškas pasakas ir ten rasi visko: ir tos vargšės raganos, prikabintos prie deglos kiaulės lekiančios laukais, ir blizgantis sniegas ant kurio raganos taukai išsibarstė. Man atrodo, kad toks savotiškas nepadorumas, ne visiškas politkorektiškumas yra dalis smagumo tose knygose. Jeigu visa tai bus panaikinta ir palikti nugludinti posakiai, kurie nieko neįžeistų, tos knygos neteks to, dėl ko jos yra vertinamos“, – mano A. Tüür.
Viena vertus, „Čarlio ir šokolado fabriko“ veikėjas iš „storo“ tapęs „milžinišku“ didelės įtakos siužetui neturi, kita vertus, raganos, apsimetančios kasininke prekybos centre, virsmas geriausia mokslininke knygoje „Raganos“ pakeičia ne tik veikėjo įvaizdį, bet ir istoriją.
KTU kūrybinio rašymo lektorė svarsto, jog jei šios knygos neatitinka šiuolaikinių skaitytojų poreikių, galbūt jų nebereikia pakartotinai leisti. Galbūt verčiau suteikti galimybę pasireikšti naujiems autoriams, kurie rašo šiais laikais ir taip, kaip visuomenėje yra priimta.
„Jeigu jau yra taip, kad knyga tampa nebetinkama skaityti dėl savo kalbos, gal reikėtų įžangos, kuri suteiktų galimybę skaitytojams sužinoti kūrinio kontekstą. Svarbu, kad knyga vaikams būtų moraliai teisinga – blogis yra nubaudžiamas, neteisybė yra atstatoma, veikėjai laimi dėl to, kokie jie yra, kokių vidinių savybių turi. Tada butų galima privesti prie konteksto – pasakyti, kad čia yra galbūt tokių žodžių, kokius rašė rašytojai tais laikais, bet štai, vis tiek gėris laimėjo“, – sako A. Tüür.
Negalima lyginti su cenzūra
Aršiausi klasika tapusių kūrinių gerbėjai tokius perrašymus vadina cenzūra bei lygina jas su knygų, neatitinkančių valdžios nustatytų moralinių standartų, draudimu, būdingu diktatūros valdomoms šalims. Visgi, A. Tüür primena, jog gyvename demokratinėje visuomenėje, kurioje kiekvienas gali rinktis, ką skaityti.
„Tikiu, kad išbraukymas yra labiau diskusija negu cenzūra, nes iškelia į viešumą tam tikrus klausimus. Pavyzdžiui, paskelbus apie R. Dahlo knygų išbraukymus, kilo arši diskusija viešoje erdvėje, daugybė žmonių gynė autoriaus teisę turėti savo originalų balsą. Ir galiausiai buvo nutarta išleisti du leidimus – viena išbraukytą, kitą originalų, kad visi turėtų savo pasirinkimą, skaityti šiems laikams adaptuotą kūrinį, ar neadaptuotą“, – akcentuoja rašytoja.
KTU kūrybinį rašymą dėstanti lektorė sako jog ši moderniųjų skaitytojų, o kartu ir rašytojų karta geba atsirinkti tai, kas jiems yra priimtina, todėl įžeidžių žodžių savo kūryboje nebevartoja.
„Naujųjų medijų kalbos studentai, kuriems dėstau kūrybinio rašymo modulį, savo darbuose retai renkasi drąsius pasisakymus ar siužeto detales – retai išeina iš rėmų. Ir be to, jie rašo angliškai, o daugeliui jų tai nėra gimtoji kalba“, – sako A. Tüür.
Kadangi lektorė vertina literatūrą kaip laikmečio atspindį, studentų darbuose taip pat ieško realybės, žmogiškųjų patirčių. Jos teigimu, studentų kūrinių temos įprastai būna susijusios su kasdienybe, tačiau nutolusios nuo universiteto, o dažniausiai pasitaikantys žanrai – romantiškos istorijos arba fantastinio tipo kūriniai.
„Aišku, yra ir išskirtinių darbų – esu skaičiusi kūrinių apie pragarą. Dažnai studentai mėgsta rašyti apie nepagydomas ligas ir kaip jos pakeičia gyvenimą. Na, kartais man atrodo, kad su tokiomis patirtimis reikia elgtis atsargiai, todėl redaguodama studentų tekstus, nevengiu pasidalinti įžvalgomis. Tai, visgi, gal aš irgi tuos kūrinius „išbraukau“?“, – teigia A. Tüür.
