KTU mokslininkė Audronė Telešienė: ar Lietuva sulauks demografinės žiemos?

Sociologė prof. dr. Audronė Telešienė, KTU SHMMF mokslo grupė „Pilietinė visuomenė ir darnus vystymasis“

Gyventojų statistika rodo, jog 2022 m. Lietuva yra antra sparčiausiai nykstanti šalis pasaulyje. Jungtinių tautų duomenimis, gyventojų skaičius sparčiau mąžta tik Bulgarijoje, o dėl prasčiausių rodiklių konkuruojame su Latvija ir Ukraina. Ar tai mums reiškia demografinę žiemą ir turėtume sunerimti?

Demografinė žiema – tai metafora, apibūdinanti situaciją kai šalyje ar regione kyla naujos grėsmės dėl sumažėjusio gimstamumo ir senėjančios visuomenės. Grėsmės kyla dėl to, jog keičiasi gyventojų skaičius ir sudėtis. Pavyzdžiui, stipriai išauga pagyvenusių žmonių dalis, sumažėja vaikų ir jaunų žmonių dalis populiacijoje.

Kiekviena amžiaus grupė turi kiek kitokius poreikius, tad keičiantis amžiaus struktūrai, stipriai keičiasi socialinių paslaugų ir valstybės paramos architektūra. Dalis paslaugų ir finansų turi būti nukreipiama nuo vaikams ir jaunimui aktualių sričių, pavyzdžiui, ikimokyklinis ir vidurinis ugdymas mokyklose – į vyresnio amžiaus gyventojams aktualias sritis, pavyzdžiui sveikatos ir globos paslaugas, senatvės pensijas ir kt.

Demografinė žiema nėra tik Lietuvos problema. Panašias tendencijas patiria didelė dalis Europos. Didesnis gimstamumas stebimas tik tarp imigrantų grupių, bet vidutinis gimstamumas visoje Europoje išlieka žemas. Manoma, kad europiečiai amžiaus pabaigoje sudarys tik apie 4 proc. pasaulio gyventojų. Tai galingos civilizacijos demografinis nukarūnavimas – ar sugebės Europa išlaikyti politinę, ekonominę ir kultūrinę lyderystę pasaulyje? Šiandien į šį klausimą atsakyti negalime. Bet demografinės prognozės atveria daug diskusijų.

Pusė Lietuvos gyventojų – vyresni nei 44-erių

Lietuvoje gyventojų skaičius sparčiai mažėja jau pastaruosius tris dešimtmečius. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, amžiaus pabaigoje Lietuvoje gyventojų bus tik 1,5 milijono. Nereikia laukti nė tiek ilgai. Kai dauguma šiandien darbingo amžiaus gyventojų bus išėję į pensiją, maždaug 2050-aisiais, Lietuvoje gyvens tik apie 2 milijonus. Gyventojų mažėjimas nėra grėsmė pati savaime. Jei sugebėsime pakeisti infrastruktūrą, gerovės užtikrinimo sistemą, mažesnis gyventojų skaičius netaps jokia problema.

Kitas svarbus demografinis pokytis – senstanti visuomenė. Senėjanti visuomenė reiškia, kad vis didesnę gyventojų dalį sudaro senjorai. Jei 1991 m. medianinis gyventojų amžius Lietuvoje buvo 32 metai, tai 2022 m. medianinis amžius siekia 44 metus. Tai yra pusė Lietuvos gyventojų yra jaunesni nei 44 m., o pusė gyventojų – vyresni nei 44 m.

Gyventojų struktūra pagal amžių labai svarbi. Dar amžiaus pradžioje, 2001 m., maždaug ketvirtį gyventojų sudarė vaikai ir jauni žmonės iki 17 m. (senjorų dalis sudarė tik 13,9 proc.). Statistikos departamento duomenimis 2022 m. iki 17 m. amžiaus vaikų ir jaunimo sumažėjo iki 17,7 proc. Tuo tarpu, vyresnių nei 65 metai gyventojų 2022 m. turime 20 proc. – penktadalį visos populiacijos.

Nuo 1991-ųjų netekome ketvirtadalio gyventojų

Senėjimas ir gyventojų mažėjimas – natūralūs demografinio perėjimo procesai. Lietuva demografinio aukso amžių patyrė XX a. viduryje, kelis dešimtmečius nuo maždaug 1970-ųjų metų. Tuomet užaugo pokariu gausiau gimusi karta, pradėjo dirbti, kūrė šeimas ir susilaukė vaikų. Didžiausią gyventojų skaičių turėjome prieš atgaunant nepriklausomybę. Kartu su augančiu pragyvenimo lygiu ir kultūrine kaita, keitėsi šeimų gyvenimo scenarijai ir pageidaujamų vaikų skaičius.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 1991 m. gyventojų Lietuvoje sumažėjo maždaug 25 proc. Per tris nepriklausomybės dešimtmečius neliko ketvirčio populiacijos! Tai labai greitas ir labai ryškus pokytis. Gyventojų mažėjo dėl žemo gimstamumo, aukšto mirtingumo, emigracijos ir repatriacijos (kai etniniai rusai, žydai ar lenkai paliko Lietuvą po nepriklausomybės atgavimo).

Gimstamumas mažėjo, nes dalis gyventojų atideda vaikų susilaukimą dėl ekonominių sunkmečių, kurie Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais kartojosi kelis kartus. Taip pat įsigali naujas kultūriškai sąlygotas šeimos modelis, kuomet vaikų planuojama mažiau. Tuo pačiu šeimos daugiau investuoja į vaikų lavinimą. Gimstamumą mažino ir vaiko priežiūros paslaugų stoka, ir lėta vyrų emancipacija – užtrukome kol pasiekėme, kad tėčiai aktyviau įsitrauktų į vaikų priežiūrą. Nematau prielaidų vaikų planavimo modeliui keistis, tad žemas gimstamumas Lietuvoje išliks.

Kodėl sunku tikėtis gimstamumo augimo Lietuvoje? Čia svarbūs keli dalykai. Pirmiausia – ir toliau patirsime žemą gimstamumą, kuris neužtikrins net dabar gyvenančių žmonių skaičiaus atsinaujinimo. Kitaip tariant, ir toliau Lietuvoje kasmet daugiau žmonių mirs, nei jų gims. Gimstamumo lygis yra sąlygotas ilgalaikių socialinių kultūrinių pasikeitimų mūsų visuomenėse.

Antra priežastis, dėl kurios mums sunku tikėtis gyventojų skaičiaus augimo, yra istorinė. Esame patekę į žemo gimstamumo spąstus. Juk dabar vaikų susilaukia žmonės, gimę prieš kelis dešimtmečius. Tačiau 1990-2000 m. gimstamumas Lietuvoje jau buvo žemas. Vadinasi, jei prieš kelis dešimtmečius gimė mažiau jaunų žmonių, tai šiandien mažiau jų gali susilaukti vaikų. Tokiu būdu atsiduriame nuolatiniuose mažėjimo spąstuose – gimsta mažiau žmonių kurie subrendę susilaukia mažiau vaikų.

Kokios demografinių pokyčių ilgalaikės pasekmės?

Trumpalaikėje perspektyvoje matome valstybės socialinių išlaidų prioritetų pasislinkimą siekiant užtikrinti gausios pensinio amžiaus gyventojų grupės poreikius. Tai yra natūralu. Juk turime reaguoti į kintančią situaciją. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje pasekmes suvaldyti sunkiau, nors tai strategiškai svarbu. Ilgalaikės pasekmės yra ekonominės, socialinės ir net politinės.

Socialinės-ekonominės pasekmės susijusios su socialinės apsaugos sistemos pajėgumais ir darbo rinkos struktūra. O tiksliau – reikiamybe jas perorganizuoti pagal naują modelį. Visuomenės senėjimas reiškia, kad daugėja išlaikomo amžiaus pagyvenusių žmonių, lieka mažiau dirbančiųjų. 2022 m. šimtui 15–64 metų amžiaus gyventojų Lietuvoje tenka 31 išlaikomo amžiaus žmonių. Statistikos departamento duomenimis, nuo 2001 m. išlaikomo amžiaus žmonių dalis išaugo net trečdaliu.

Tai kelia klausimus – kaip užtikrinsime reikiamą biudžetą socialiniams poreikiams tenkinti? Atsakymų ieškosime skirtingose srityse – kalbėsimės apie sidabrinę ekonomiką, vyresnio amžiaus gyventojų išlaikymą darbo rinkoje, kalbėsime apie darbo našumo didinimą, pakaitinius modelius, pvz. pakaitinę imigraciją arba darbo vietų robotizaciją. Ieškoma ir socialinių inovacijų. Pavyzdžiui, vykdytas visuotinių bazinių pajamų eksperimentas. Tai modelis, kai visi šalies gyventojai galėtų gauti tam tikro dydžio pajamas nepriklausomai nuo jų ekonominio aktyvumo.

Senėjimas ir mažėjanti visuomenė pareikalaus ir pokyčių socialiniuose bei šeimos santykiuose. Jei anksčiau pasenusius tėvus prižiūrėjo keletas suaugusių vaikų (nes buvo įprastai gausios šeimos), tai ilgainiui pasenusius tėvus galės prižiūrėti tik vienas ar du suaugę vaikai, kuriems priežiūra bus sunki užduotis, dėl didesnio darbo rinkos spaudimo dirbti našiau, siekiant išlaikyti didesnę nebedirbančių gyventojų dalį. Tad kalbame ir apie naujos formos dvigubą naštą ir teisingumą tarp kartų. Prognozuojama, kad senyvo amžiaus gyventojų priežiūroje aktyviau dalyvaus valstybė, verslo subjektai bei bendruomenės.

Politinės pasekmės susijusios su rinkėjų kontingento reikšmingais pokyčiais. Vyresni rinkėjai turi kitokias preferencijas nei jaunesni rinkėjai. Situacijoje kai vyresnių rinkėjų skaičius, o dažnai – ir rinkiminis aktyvumas – didesnis, politinės partijos orientuos savo programas į vyresnių gyventojų poreikius. Jaunesnių gyventojų politiniai interesai taps mažiau pastebimi, ir ilgainiui tai gali lemti lėtesnę kultūrinę kaitą.