KTU mokslininkė Lina Užienė. Kaip atverti kelią altruizmui, empatijai mūsų organizacijose, bendruomenėse, visuomenėje ir ko galime pasimokyti iš japonų?

Lina Užienė, Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentė

Nors pasaulį įsiūbavusi Covid-19 pandemija rimsta, visi gerai suprantame, jog jis pasikeitė ir, turbūt, jau niekada nebegyvensime taip, kaip gyvenome. Įsivyravę nauji socialinės distancijos standartai, kasdiene bendravimo norma tapę nuotolinio komunikavimo būdai, pasikeitę vartojimo, darbo ir laisvalaikio įpročiai lėmė pokyčius asmeniniame, organizacijų ir bendruomenių gyvenime.

Pandemijos laikotarpiu ypač aiškiai pajutome ir supratome, kaip stipriai priklausome vieni nuo kitų, koks svarbus yra visuomeninių normų ir standartų laikymasis, kaip nesunkiai ir kokiu plačiu mastu išsiderina organizacijų, ekonomikos ir visuomenės mechanizmai netikėto viruso proveržio akivaizdoje.

Pandemijos laikotarpis atskleidė jau kurį laiką besiformuojantį atotrūkį tarp visuomenės ir ekonomikos, išryškino aižėjančias ekonominės sistemos spragas, aktualizavo empatijos ir altruizmo reikšmę bei vaidmenį organizacijose ir bendruomenėse.

„Naujasis Paryžiaus klubas“ (New Club of Paris), buriantis Europos intelektualus, mokslininkus, politikus, antreprenerius ir kitus viešosios nuomonės formuotojus, kuriame jau ne vienerius metus sprendžiame žinių ekonomikos klausimus.

Birželio mėnesį kartu su Japonijos Ateities centrų aljansu (angl. Future Center Alliance Japan, FCAJ) birželio mėnesį apvalaus stalo diskusijoje ieškojome atsakymų į klausimą, kaip įveiklinti altruizmą, etiką ir empatiją mūsų organizacijose ir visuomenėje post-covid 19 laikmetyje.

Esminė ekonomikos, visuomenės, žmonijos ir visos planetos ekosistemos idėja reikalauja naujo požiūrio į produktyvumą, individo ir organizacijų rezultatyvumą, sugyvenimo su gamta klausimus.

Tvarios visuomenės suvokimas, harmonijos su aplinka pasiekimas, išmintingos lyderystės būdai ir sprendimai tampa esminiais post-covid 19 laikmetyje. Todėl klausimas, kaip labiau atverti kelią altruizmui ir empatijai mūsų organizacijose, bendruomenėse ir visuomenėje turėtų būti labiau akcentuojamas šiandien.

Viešą diskursą iniciavę japonai gegužę išplatino pareiškimą, pabrėžiantį „Išmintingo kapitalizmo“ idėją, kurią pristatė žinių valdymo teorijos pradininkas profesorius Ikujiro Nonaka ir neuromokslų pradininkas Japonijoje daktaras Hedeaki Koizumi.

Profesorius I. Nonaka pranešime pabrėžė poreikį išmintingai lyderystei ir etikai, kurių reikia organizacijose „čia ir dabar“, ką japonai vadina „Gemba“ vieta. Pasak I. Nonakos, lyderiai turėtų kurti išminties tinklus, paremtus ne individualizuotų savanaudiškų interesų tenkinimu, bet altruizmu ir draugišku santykiu su aplinkiniais ir aplinka. Profesorių I.Nonaką vienintelį iš Azijos šalių „The Wall Streat“ žurnalas yra įtraukęs į „Top 20 pasaulio verslo mąstytojų“ sąrašą.

Daktaras H.Koizumi akcentavo būtinumą transformuoti visuomenės mąstymą, atsisakant egoistinio požiūrio ir pereinant prie altruistinio veikimo, kurio prasmė Covid-19 akivaizdoje išryškėjo naujoje šviesoje.

FCAJ aktyviai remia nuostatą, jog visuomenės žinių ištekliai ir intelektinis kapitalas turėtų būti panaudojami atsakingų inovacijų kūrimui. Ateities centrai, inovacijų centrai ir atvirųjų inovacijų laboratorijos, veikiantys skaitmeninėje ir natūralioje aplinkoje, suvaidins esminę rolę, kuriant visuomenės ateitį.

Tokie japonų kalboje įsitvirtinę konceptai kaip „ba“ (inovacijas ir apsikeitimą žiniomis skatinanti aplinka) arba „plural sector“ (ekosistema, kurioje industrijos, privatus sektorius, akademikai ir vyriausybė bendradarbiauja atvirųjų inovacijų pagrindu), buriantys visuomenę bendrai veiklai ir bendriems tikslams, byloja apie altruizmo ir empatijos svarbą japonų kultūroje, ekonomikoje ir visuomenėje.

Japonai nuo seno garsėjo išskirtine organizacijų vadybos filosofija, savitu požiūriu į darbą ir mokymąsi, kolegialiu kompanijų valdymu, kompanijų santykiais su vyriausybe. Kai kurie japoniškosios vadybos principai, ypač amerikietiškoje kultūroje, šiandien yra laikomi atgyvenusiais. Visgi, japoniškasis pastovumas, dėmesingumas paprastam darbui ir eiliniam darbuotojui, komfortiškų darbo sąlygų sukūrimas bei rūpestis emocine dirbančiųjų savijauta nuolat greitėjančiame pasaulyje įgauna naują prasmę.

Šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje dažnai sunkiai suprantamos japonų nuostatos daugybę metų išdirbti vienoje kompanijoje, kolektyviniu būdu priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę, pirmiausia rūpintis ilgalaikėmis sprendimų ir veiksmų pasekmėmis gali pasirodyti atgyvenusiomis.

Tačiau Japonijos vadyba nestovi vietoje. Ji transformuojasi išlaikydama esminius klasikinės vadybos principus, bet įgaudama naują į ateitį orientuotą mąstyseną. Pastarojo dešimtmečio bėgyje Japonijoje įsisteigė daugiau kaip 50 ateities centrų (Future Centers), veikiančių atvirųjų inovacijų pagrindu ir buriančių vadybos profesionalus, mokslininkus, politikus bei visuomenininkus.

Ateities centrų koncepciją Japonai perėmė iš skandinavų, išvystydami šiuolaikinį inovacijų akseleravimo centrų tinklą, integruojant pažangiausius kultūrinius Japonijos principus ir tradicijas. Ateities centruose susitinka vakarietiška socialinių inovacijų koncepcija su rytietiška kultūra ir mąstysena. Čia ieškoma sprendimų visuomeniniams, urbanistiniams, gamtosauginiams ir kitiems aktualiems socio-ekonominiams klausimams. Centrai funkcionuoja pagal aiškiai apibrėžtą metodologiją, kuria siekiama maksimizuoti žinių mainus, išlaisvinti kūrybiškumą, o rezultate pateikti kuo daugiau situacijų sprendinių ir prototipų visuomenei.

Japonijos ateities centrų tinklas veikia kaip visuomenės inovacijų akseleratorius, sukuriantis palankias sąlygas žinių mainams tarp industrijų, akademijos ir visuomenės bei įgalinantis ieškoti holistinių sprendimų ir drauge kurti ateitį.

Anksčiau buvome įpratę Japoniją matyti kaip išimtinai inžinerinių inovacijų meką, tačiau ateities centruose šiandien sprendžiami daugiausia globalūs, visuomeniniai, tarpdisciplininiai klausimai, reikalaujantys nestandartinio holistinio į ateitį orientuoto požiūrio ir supratimo.

Lietuvoje inovacijų centrų veiklą daugiausia esame įpratę matuoti pritrauktų/įsisavintų lėšų apimtimi, daug dėmesio skiriame įrangos ir infrastruktūriniams aspektams, technologijų plėtrai. Rečiau šiuose centruose sprendžiami visuomeniniai, urbanistiniai, integralaus įvairių socialinių grupių požiūrio reikalaujantys ir šias grupes produktyviai veiklai suburiantys klausimai.

Nemažai tokių klausimų iškėlė post-covid 19 laikotarpis, paskatinęs atsigręžti ir naujai pažvelgti į visuomeniškumo aspektus, etiką, humanizmą ir empatiją. Pandemijos laikotarpiu gera buvo stebėti altruizmu paremtas skirtingų organizacijų, individų ir socialinių grupių iniciatyvas.

Tačiau kaip tokias iniciatyvas paversti tęstinėmis, kad jos taptų kultūrine organizacijų ir visuomenės norma, kad aukšto standarto ženklu būtų laikoma parama socialiai jautrioms visuomenės grupėms ir visuomeninėms iniciatyvoms, kad šalia verslo interesų organizacijų vadovai matytų prasmę altruistinėje veikloje ir pažangesnėje visuomenėje?

Didele dalimi visuomenėje šie procesai priklauso nuo inteligentijos aktyvumo, organizacijų vadovų mentaliteto ir puoselėjamos kultūros. Rytietiškos inovacijų sistemos transformacijos, fokusuotos į visos visuomenės pažangą ir kultūrinės savasties išlaikymą yra puikus pavyzdys savito sąmoningo kultūrinio pasirinkimo, kuris tikėtina duos gražius vaisius ateityje.

Žvelgiant į Lietuvos organizacijų perspektyvą, norisi akcentuoti, jog tvarios plėtros ir vadybos klausimai šiandien turėtų būti pirmapradžiai rekonstruojant organizacijų verslo modelius, struktūras ir tiekimo grandines.

Ir nors post-covid 19 laikotarpyje daug įmonių kelia išlikimo ar naujų pozicijų rinkos žemėlapiuose įtvirtinimo klausimus, neturėtume pamiršti to, jog veikiame ir gyvename visuomenėje, kuri ateityje dirbs mūsų organizacijose, vartos mūsų kuriamas paslaugas ir produktus, didžiuosis sąsajomis su verslo įmonėmis, institucijomis, bendruomenėmis ir galimybe dirbti kartu arba ieškos kitų alternatyvių galimybių.