KTU mokslininkų vizija: miško ofiso koncepcija

Nors pirmasis miestas pasaulyje atsirado kone prieš septynis tūkstančių metų, dar šiandien laikomės tradicinio miesto modelio – turime išvystytus kelius, kvartalus, įvairias miesto ribas bei susibūrusius gyventojus. Tuo tarpu įvairiuose filmuose apie ateitį, matome panašius, tačiau jau kitokius, išmanius miestus, kuriuose dominuoja nebe dangoraižiai ir magistralės, o duomenys ir technologijos. Pasak mokslininkų atliktų tyrimų, panašūs miestai po kelių dešimčių galėtų tapti realybe ir Lietuvoje.

Multifunkcionalumas, dirbtinis intelektas, lankstus ryšys tarp novatoriškų technologijų ir gamtos – tokius ateities miesto bruožus įvardija KTU Architektūros ir statybos instituto (ASI) mokslininkas dr. Kastytis Rudokas. Šiandien vis dar dominuoja milžiniški metropoliai, kur intensyviai vystosi kultūrinis ir intelektinis gyvenimas, o to pasekmė – nuošalėje likę mažesni miestai, priklausomi nuo didesnio, „motininio“ miesto.

Pasak mokslininko, tai, ką šiandien laikome kaimu ar nedidele gyvenviete, įvykdžius keletą pokyčių, galėtume vadinti eopoliu – pradine miestiškumo stadija, kur susijungia kultūra, gamta, amatai ir žemės ūkis. Miesteliams suteikus galimybes veikti autonomiškai nuo „motininio“ miesto bei globalios infrastruktūros, jie galėtų tapti mokslo, meno ar tyrimų centrais.

„Lietuva, pagal susiklosčiusią urbanistinę situaciją, jau dabar, netgi nedėdama daug lėšų, galėtų ruoštis tapti ateities eopolių valstybe“, – teigia K. Rudokas, šių metų pavasarį išleisiantis monografiją, kurioje plačiau išdėsto šią koncepciją.

Kaimai galės tapti mokslo centrais

„Nedidelės gyvenvietės, kurios erdviniu požiūriu atrodytų būtent ir esą eopoliais – Viduklė ar Ežerėlis – jais iš tiesų nėra, kadangi yra priklausomos nuo savo „motininių“ miestų ir apskritai globalios urbanistinės struktūros“, – aiškina mokslininkas. Jis pabrėžia, kad visa kas eopoliui reikalinga, tas jame ir atsiranda; jis nėra priklausomas nuo kitų miestų.

Tarptautiniame futurologinių studijų žurnale „Foresight“ K. Rudoko aprašyta eopolių, kaip ateities miestų fenomeno, idėja vis dar plačiai nagrinėjama, kadangi dabartinėmis sąlygomis maži miesteliai negalėtų išgyventi be globalaus tinklo. Mokslininko manymu, tikėtina, kad net ir patys didžiausi miestai ir pramoniniai centrai susidurtų su žaliavų, galios ir kitų resursų trūkumu, jei staiga taptų nepriklausomais nuo kitų.

„Visgi, imant domėn kokiu greičiu vystosi informacinės komunikacinės technologijos, robotika ir dirbtinis intelektas, galima numanyti, jog ateityje tiekimo grandinės galės trumpėti ir reikalingi daiktai bus tiesiog sugeneruojami vietoje“, – svarsto mokslininkas.

Tačiau svarbios ne tik technologijos. K. Rudokas pabrėžia, kad kone esminis pokytis, reikalingas eopolių struktūroms sukurti, yra gyvenimo būdas. „Sunku pasakyti kiek laiko reiktų, kad eopolių tinklas pradėtų veikti, nes tai visiškai priklauso nuo gyventojų – per kiek laiko visuomenė galėtų tapti tarsi vienu sąmoningu organizmu. Tačiau pagal dabartinius turimus duomenis bei stebėjimus, su turimomis technologijomis iki 2070 metų įmanoma pasiekti pilnai veikiančią eopolių sistemą“, – teigia jis.

Struktūrą lemia ne miesto dydis

Dabarties pasaulyje ir ateities pasaulio technologijoms, kurios įgalintų eopolių autonomiją, sukurti yra vis dar reikalingi dideli miestai. Tačiau K. Rudokas pastebi, kad kai kur jau įgyvendinama eopolių vizija: „Pavyzdžiui Xiong‘an miestas Kinijoje šalia Pekino bus ne šio priemiestis, bet realiai save išlaikantis administracinis, mokslo ir inovatyvios pramonės centras. Masteliai ten didesni, tačiau pati struktūra kažkiek primins kelių nedidelių miestų junginį.“

Visgi, pasak mokslininko, Europoje ir Lietuvoje situacija eopoliams kurti palankesnė – čia daug istoriškai susiformavusių nedidelių miestelių ir gyvenviečių, todėl jų kurti atskirai nereiktų. Tačiau svarbu suvokti, jog tiek Pekinas, tiek Vilnius turi metropolio bruožų, tad miesto dydis iš esmės nėra kertinis faktorius.

K. Rudokas įsitikinęs, kad Vilnius ar Kaunas taip pat turėtų skilti į mažesnes, save apsitarnaujančias dalis, tačiau išliktų tinkle su kitais gretimais eopoliais. Anot jo, paprasčiau būtų įsivaizduoti, jei miesto mikrorajonai taptų autonomiškais vienetais, nepriklausomais nuo viso miesto, tačiau išliktų jų bendradarbiavimas.

Pranašesni ekologiškai

K. Rudokas pabrėžia, jog svarbu atsižvelgti ir į klimato pokyčius, kurie jau dabar kelia rimtų ekologinių ir socialinių padarinių. Mokslininkas, atlikęs tyrimus kartu su KTU SAF tyrėja dr. Indre Gražulevičiūte-Vilėniške, remiasi prielaida, jog ateities pažangus pasaulis gyvens eopoliuose arba vadinamuosiuose noopoliuose (gr. nous – intelektas; polis – miestas). Pasak jų, egzistuojančios megapolių struktūros suskils į daugelį eopolių, o tas vietas žmones pakeis taip, kad sukurtų kuo įmanoma geresnes vietinio klimato sąlygas.

„Neišvengiamai teks pereiti nuo materialinio vartojimo į „dvasinio“ vartojimo sritį, todėl eopolis, kaip gyvensenos sistema, turėtų tapti iš naujo populiari dėl ekologinių, socialinių ir atsparumo parametrų“, – teigia jis.

Pasak jo, pradžioje „dvasinis“ vartojimas turbūt primins kažką panašaus į Hermano Hessės romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“, kai mėgausimės ne fizinių daiktų įsigijimu bei naudojimu, bet gebėjimu sintetinti, kurti bei perkurti įvairias žinias ir sąvokas.

Transformuosis ir darbo vietos

Norint, kad Lietuva taptų eopolių valstybe, būtina gebėti „perkelti“ tam tikras mieste atliekamas funkcijas į atviras erdves.

„Kartu su Statybos ir architektūros fakulteto mokslininkais I. Gražulevičiūte-Vilėniške, dr. Huriye Armagan Dogan, Jurga Vitkuviene bei Odeta Viliūniene suformavome miško ofiso koncepciją, kurią pavadinome FO-AM (forest office – administracija miške)“, – teigia dr. K. Rudokas.

Pasak tyrėjo, remiantis civilizacijos raidos stebėjimais, galima manyti, kad ateityje miestas taps išvirkščiu – centruose turėsime automatizuotus fabrikus, duomenų centrus, vertikalius kontroliuojamo klimato šiltnamius ir kitus technologinio pasaulio artefaktus. Tuo tarpu, juos valdys ir prižiūrės žmonės tiesiog vaikštinėdami miškuose ar parkuose.

„Žinoma, pradžioje tikriausiai neišvengtume miško ofiso skluosniuotumo, kur natūraliai atsirastų labiau sukultūrintos zonos funkcijoms, kurių negalima atlikti tiesiog vaikštant“, – pastebi mokslininkas.

Keis mąstymą bei elgseną

Tiesa, norint, kad aukščiau aprašyta ateities miesto koncepcija išties veiktų, turėtume atsikratyti nuolatinės fragmentacijos.

„Esame įsitikinę, kad labai madinga gyventi fast forward ritmu, būti nuolat užsiėmusiam ir niekada niekam neturėti laiko, o tada du ar tris kartus per metus leisti sau kokias atostogas, kur galima gražiai nusifotografuoti. Istoriškai žiūrint, kuo daugiau žmonės pasiekė kaip civilizacija, tuo labiau fragmentuoti kultūriškai jie tapdavo“, – teigia K. Rudokas.

Antropologinių tyrimų, kuriuose analizuojamas necivilizuotų bendruomenių gyvenimo būdas apžvalga rodo, jog didelė dalis tokių bendruomenių gyveno tam tikroje visumoje su vienas kitu bei su aplinka: gyvąja ir daiktine.

„Būtent gamtinės sąlygos jungia žmones į spiečiaus intelektą. Dabar mes įpratę gamtą turėti patogią, trinkelėmis grįstais takeliais. Savo aplinką tarsi sąmoningai išskirstome į fragmentus ir mąstome priešpriešomis: natūra – kultūra, miestas – kaimas, darbas – poilsis“, – aiškina jis.

K. Rudokas teigia, kad eopolyje, kur susijungia gamta, kultūra, amatai bei technologijos, gyvenimas taptų labiau vientisas. Įgyvendinus FO-AM urbanistinę inovaciją, būtų galima paprasčiau ir galimai net efektyviau atlikti biuro darbus – jie nesukeltų tiek emocinio ir fizinio nuovargio, tad būtų naudinga ne tik ekologijos, bet ir žmogaus savijautos atžvilgiu.

I. Gražulevičiūtės-Vilėniškės FO-AM koncepto vizualizacijos