KTU muziejaus vadovė A. Veilentienė: atgaivinkim okupacijų ir vergiško prisitaikymo sužalotą istorinę atmintį

Praėjusią savaitę Kauno technologijos universitete buvo pristatyta KTU muziejaus vadovės, istorikės dr. Audronės Veilentienės monografija „Kauno technologijos universiteto istorijos kelias“, skirta Universiteto 100-mečiui paminėti. Į knygos pristatymą susirinko gausus būrys skaitytojų, taipogi dalyvavo monografijos recenzentai.

Autorė atvirauja, kad tokio leidinio Universitetui reikėjo, nes tai yra mūsų visų istoriją, kurią reikia žinoti kiekvienam. Ji mielai bendravo su skaitytojais, norėjusiais iš pirmųjų lūpų išgirsti knygos rašymo subtilybes.

Plačiau papasakoti apie monografiją paprašėme jos autorės A. Veilentienės.

– Pristatėte LU šimtmečiui skirtą mokslo monografiją „Kauno technologijos universiteto istorijos kelias“. Kokią žinutę siekėte ištransliuoti šia monografija?

– Anksčiau išleistose knygose, skirtose KTU ar jo padalinių istorijai daugiausia dėmesio buvo skiriama universiteto raidai. Šioje monografijoje siekta į KTU istoriją pažvelgti plačiau, todėl šalia skyrių, skirtų institucijos raidai, apžvelgiamos mokslo kryptys ir pasiekimai, analizuojami tarptautiniai ryšiai, tradicijos ir sportas. Be to, monografijoje nagrinėjamos ir iki šiol netirtos temos – dėstytojų ir studentų dalyvavimas politiniuose įvykiuose, antisovietiniame ir antinaciniame pasipriešinime, sovietų okupacijos pasekmės, KGB persekiojimas.

Manau, kad nereikia bijoti skaudžių istorijos temų, priešingai, reikia jas tyrinėti ir suprasti. Kiekvienas okupantas bandė suvaržyti ir savo ideologijai pajungti Universitetą, norėdamas palaužti ir priversti jam tarnauti tautos žiedą – inteligentiją. Iškovojus nepriklausomybę Universiteto akademinė bendruomenė, kaip ir Lietuvos visuomenė, žingsnis po žingsnio stengiasi atgaivinti okupacijų ir vergiško prisitaikymo sužalotą istorinę atmintį. Tai ilgas procesas, tačiau jis būtinas kuriant Universiteto ir valstybės ateitį.

Kauno technologijos universiteto (anksčiau – Kauno politechnikos instituto) absolventas filosofas Arvydas Šliogeris rašė: „<…> Tauta, atgimstanti antrąjį arba trečiąjį kartą, priversta sugrįžti į savo pirmąjį atgimimą ir susigrąžinti tai, kas buvo atrasta ir padaryta atgimus pirmą sykį. <…> Neatgaivinus praeities, nesusigrąžinus pirmųjų atgimimų, neįmanoma atgimti dar sykį. Praeities sugrįžimas ar jos susigrąžinimas suriša nutrūkusią grandinę ir atkuria vientisą istorinę savimonę“.

Mano, kaip istorikės, pareiga yra atskleisti okupantų suklastotus istorijos puslapius ir atiduoti pagarbą kovojusiems bei žuvusiems už tėvynės laisvę.

– Ar interesantams smalsu sužinoti, kaip kūrėsi Lietuvos universitetas, kokį kelią jam teko nueiti?

– Renginio dalyviai labai susidomėjo Universiteto kūrimosi peripetijomis ir pateikė klausimų tiek recenzentams, tiek man, kaip knygos autorei.

– Šis leidinys labiau domina jaunesnės kartos atstovus ar vyresnės, kurie augo drauge su KTU?

Monografija buvo išspausdinta tik prieš 2 savaites. Gegužės 26 d. knygos pristatyme dalyvavo daugiau vyresnės kartos atstovų, kadangi tuo pačiu metu KTU vyko Universitetui svarbi viena didžiausių inovacijų ir technologijų parodų Lietuvoje „Technorama“. Bet tikiu, kad leidinys sudomins ir studentus, nes knygoje nemažai dėmesio skiriama studentų gyvenimui. Esant poreikiui, studentams bus galima suorganizuoti atskirą knygos pristatymą.

Gegužės 20 d. monografijos pristatymas buvo Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos konferencijoje Etnokosmologijos muziejuje, o birželio 2 d. įvyks Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje (LSMU), rugsėjį – Lietuvos mokslų akademijoje.

– Knygos pristatyme dalyvavo ir recenzentai, kokie jų atsiliepimai apie išleistą monografiją ir jos naudą ateities kartoms?

– KTU leidyklos vadovė Jurgita Barcevičienė pasidžiaugė, kad ši monografija buvo išleista švenčiant Lietuvos nacionalinio aukštojo mokslo 100-metį. Knyga yra didelės apimties su nuorodomis į šaltinius, gausiai iliustruota, tad leidyklai buvo nemenkas iššūkis ją išleisti, bet galutinis rezultatas gavosi džiuginantis.

Visi recenzentai akcentavo monografijos mokslinę ir išliekamąją vertę. Prof. Sandra Grigaravičiūtė sakė, kad ši knyga jai sukėlė pasididžiavimo jausmą, jog Lietuva turi tokį universitetą. Ji atskleidė, kad abu jos tėvai mokėsi Kauno politechnikos institute, kuris įskiepijo vertybes, 1992 m. išsiuvinėtas ant KTU pirmosios vėliavos „Scientia, Ingenium, Virtus“ (lot. – „Mokslas, kūrybingumas, dora!“). Dar ji akcentavo, kad atkūrus valstybę daugelyje studijų ir mokslo sričių KTU buvo lyderis ir tuo gali didžiuotis. Kuriant Lietuvos universitetų studijų sistemą buvo jaučiamas svarus KTU indėlis.

Kalbėdama apie monografijos išliekamąją vertę prof. S. Grigaravičiūtė teigė, kad knyga yra KTU vizitinė kortelė, enciklopedija, išminties knyga ir tarsi paminklas Universiteto profesorių bei studentų drąsai. Taip pat ši monografija gali būti puiki dovana kiekvienam Lietuvos inteligentui. Recenzentės nuomone, šis leidinys turėtų tapti KTU viešųjų ryšių „biblija“. Jis taipogi galėtų atstoti ginklą, ne tik tiesioginį dėl solidžios apimties, bet ir savo turiniu kovojant su tais, kurie neigia KTU paveldą ir aiškina, kad KTU neturi teisės į Lietuvos universiteto istoriją.

Dr. R. Juzefovičius atkreipė dėmesį, kad monografijoje panaudotas ir susistemintas didžiulis šaltinių kiekis, o knyga yra ne tik KTU istorija, bet ir informatyvus XX-XXI a. Lietuvos universitetinio elito raiškos, istorinio kelio atspindys. KTU ištakos čia yra pagrįstai tiesiogiai siejamos su Lietuvos universiteto steigimu, studijų organizavimu ir veiklos plėtra. Recenzento nuomone, knyga yra svarbi atminties kultūrai plėtoti, taip pat skleidžia vertingas istorines patirtis visuomenei, yra naudinga mokslo paskirties, jo atsakomybės, socialumo prasmėms suvokti.

Vilniaus universiteto (VU) doc. A. Jakubčionis paminėjo, kad universitetų istorijas dažnai rašo autorių kolektyvai (jis pats yra vienas iš 2009 m. išleistos VU istorijos autorių), o man vienai pavyko surinkti gausią literatūrą, peržiūrėti daugybę šaltinių ir parašyti visa apimančią KTU istoriją. Recenzentą ypač sudomino Lietuvos universiteto kūrimosi pradžia, dėstytojų pasiaukojantis darbas, nustebino Lietuvos moterų emancipacija, nes Pirmojoje Lietuvos Respublikoje kasmet vis daugiau moterų veržėsi studijuoti Universitete. Recenzentas neabejojo, kad ši monografija užims deramą vietą tarp kitų universitetų istorijų leidinių.

– Ar manote, kad visas mintis pavyko sudėti į monografiją, o gal jau galvojate apie antrą dalį?

– Į monografiją pavyko sutalpinti visus pagrindinius istorinius faktus, tad antros dalies neplanuoju rašyti. Bet kai kurias temas norėčiau išplėtoti – parašyti mokslinį straipsnį arba surengti parodą. Viena iš temų būtų apie vadovėlių lietuvių kalba leidybą Kauno politechnikos institute 1951–1989 m.

KPI studentai turėjo privilegiją visus mokomuosius dalykus studijuoti lietuvių kalba. Tai didžiulis KPI dėstytojų nuopelnas, kuris buvo skatinamas visų KPI rektorių. Pati studijuodama istoriją VU tokios privilegijos neturėjau ir buvau priversta daugumą dalykų mokytis rusų kalba. Sovietų okupacijos metais KPI dėstytojai tęsė savo mokytojų – Lietuvos universiteto kūrėjų tradicijas ir tokiu būdu puoselėjo lietuvių kalbą, ugdė kalbos kultūrą, o netiesiogiai – patriotizmą ir pilietiškumą. Tai ypatingos pagarbos vertas darbas, kurio reikšmė dar neįvertinta.