KTU muziejus pristato virtualią parodą, skirtą rektoriui Juozui Kupčinskui atminti

Profesorius sukūrė reumatologų mokyklą, pagarsėjusią ir už Lietuvos ribų, buvo aktyvus mokslo populiarintojas. J. Kupčinskui buvo svarbios medicinos etikos ir moralės problemos. Viename savo straipsnių jis rašė: „Geram gydytojui yra būtini trys privalumai: gilus medicinos mokslo pažinimas, meistriškas mokėjimas mokslo žinias pritaikyti medicinos praktikoje ir moralė. Pastaroji yra būtina, kad gydymo menas būtų naudojamas tik geriems tikslams“.

Vienu iš sunkiausių nusikaltimų gydytojų etikai jis laikė reikalavimą iš ligonio mokėti už gydymą ar guldymą į ligoninę, smerkė gydytojus, perpardavinėjančius vaistus. „Nėra didesnio nusikaltimo už žmogaus nelaimės panaudojimą spekuliacijai ir pralobimui“, rašė jis.

Vytauto Didžiojo universiteto absolventas, gabus mokslininkas, daktaro disertaciją ir habilitacinį darbą apgynęs Nepriklausomoje Lietuvoje, tapo Universiteto vadovu pokario metais, vykstant sovietų valdžios represijoms ir partizaniniam karui.

J. Kupčinskas slapta palaikė ryšius su Tauro apygardos partizanais. 1946 m. profesorius buvo asmeniškai susitikęs su Tauro apygardos vadu Antanu Baltūsiu-Žveju ir Žalgirio rinktinės vadu Vincu Štrimu-Šturmu, kuriems parūpindavo medikamentų. J. Kupčinsko sesuo Teofilė Kupčinskaitė-Besasparienė buvo Tauro apygardos štabo ryšininkė ir štabo pavedimu palaikė ryšius su Kaunu, Marijampole, Kybartais, su partizanu Gediminu Vabalu leido pogrindinį partizanų laikraštį „Laisvės žvalgas“.

1950-aisiais reorganizavus Universitetą į Kauno politechnikos institutą (KPI), o jo Medicinos fakultetą – į Kauno medicinos institutą, 1951 m. J. Kupčinskas buvo paskirtas pirmuoju šio instituto direktoriumi. Institute profesorius stengėsi išlaikyti ikikarinę lietuviškąją profesūrą, į darbą priimdavo buvusius tremtinius. 

Kai instituto partiniai lyderiai nutarė susidoroti su profesoriumi Tadu Ivanausku už jo „reakcingas“ pažiūras, J. Kupčinskas viešame mokslinės tarybos posėdyje jį užstojo. Visa tai neliko nepastebėta sovietinių saugumiečių, instituto karinės katedros darbuotojų. 1952 m. žiemą aukštosios mokyklos vadovas J. Kupčinskas, kaip paprastas gydytojas, išsiunčiamas į karinius manevrus prie Leningrado. Manevrai vyko kelis mėnesius, per žiemos šalčius teko gyventi lauko palapinėse. Tai pakirto profesoriaus sveikatą, jis sunkai susirgo, gydėsi ir netrukus neteko rektoriaus posto.

Nešvariomis intrigomis J. Kupčinskui sutrukdoma gauti SSRS Mokslų akademijos bei Lietuvos Mokslų akademijos akademiko vardą. 1971 m. sausio 26 d. J. Kupčinskas mirė, nesulaukęs nė 65 metų. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

KTU muziejus dėkoja profesoriaus J. Kupčinsko sūnui, Seimo nariui Rytui Kupčinskui už parodai paskolintas fotografijas.

Parodą galima pažiūrėti čia: http://muziejus.ktu.lt/paroda/prof-j-kupcinskas-rektorius-pedagogas-mokslininkas