KTU profesorė Diana Adlienė: medicinos fiziko darbas – ekstremali kūryba

Fizika – bene vienas įdomiausių gamtos mokslų, tiriantis ne tik apčiuopiamus fizikinius kūnus, medžiagas, jų savybes, bet ir naujų technologijų kūrimą, kurios gali sukelti tikrą revoliuciją medicinoje. Pasak KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto (MGMF) Fizikos katedros vedėjos, profesorės Dianos Adlienės, medicinos fizikų darbas prilygsta ekstremaliai kūrybai.

Žemiau pateikiamas interviu su Kauno technologijos universiteto (KTU) MGMF profesore, pirmąja moterimi, užimančia tokias pareigas per 100 universiteto gyvavimo metų, prof. D. Adliene.

– Vidurinę mokyklą baigėte aukso medaliu. Jūs galėjote rinktis bet kurią specialybę – buvo atviri visi keliai. Kodėl būtent fizika? Ar šį mokslą mėgote labiau nei kitus? Kas lėmė tokį Jūsų pasirinkimą?

– Mano mama buvo mokytoja, baigusi klasikinės filologijos studijas (senovės graikų ir romėnų kalbų specializacija) Kauno valstybinio universiteto Filologijos fakultete (taip vadinosi Vytauto Didžiojo universitetas 1949 m.), todėl Homero „Iliada“ ir „Odisėja“ buvo vienos iš daugybės knygų mūsų namuose, kurias perskaičiau dar būdama pradinukė. Nors graikų hegzametras nebuvo lengvai įkandamas, bet padėjo suprasti, kad sunkiai įveikiami dalykai gali būti įdomūs.

Ilgą laiką maniau, kad būsiu mokytoja arba žurnalistė, vėliau akiratyje atsirado matematika, kiek vėliau – fizika. Norėjau studijuoti astrofiziką, bet neturėjau galimybės vykti į kitą miestą, tad įstojau į tuo metu labai perspektyvią automatizuotų valdymo sistemų specialybę tuometiniame KPI (dabar KTU). Baigusi studijas KPI  išvykau studijuoti į Drezdeno technikos universitetą (Vokietija)  ir 1977 m. jame baigiau fizikinės elektronikos specialybę.

– Kaip Jūsų gyvenime šalia fizikos atsirado ir medicinos fizika?  2002 m. buvote viena iš pagrindinių iniciatorių įsteigti fakultete magistro studijų programą „Medicinos fizika“, o  jau 2005 m. buvo išleista pirmoji medicinos fizikų laida.

–  Baigusi studijas Vokietijoje grįžau atgal į KPI, pradėjau dirbti Integralinių schemų laboratorijoje, kurios veikla buvo susijusi su Fizikos katedra, kurioje dirbu  nuo 1977 m. iki šiol. Praktiškai visa mano mokslinė veikla susijusi su įgreitintų dalelių sąveikos su medžiaga procesų tyrimais.

Tačiau įgijus mokslų daktaro laipsnį atsirado būtinybė susirasti savo mokslinių tyrimų nišą, todėl po vienos iš mokslinių stažuočių Malmės universitetinėje ligoninėje (Švedija) nusprendžiau išbandyti jėgas Lietuvoje tuo metu menkai žinomoje medicinos fizikos srityje, kuri susijusi su jonizuojančios spinduliuotės taikymu onkologinių pacientų gydymui spindulinėje terapijoje ar diagnozuojant ligas.

Suprasdama, kad „vienas lauke ne karys“, inicijavau magistro studijų programos įsteigimą Fizikos katedroje ir kartu su kolegomis pradėjome ugdyti savus medicinos fizikus – būsimus sveikatos apsaugos sistemos specialistus ir mokslininkus. Šiandien didžiuojuosi savo mokiniais ir kolegomis, su kuriais dirbame iki šiol.

– Kokius mokslinius tyrimus atliekate šioje srityje ir kas Jums pačiai įdomiausia medicinos fizikoje?

– KTU įkūrėme Radiacinės ir medicinos fizikos mokslo grupę, kurios veikla orientuota į jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio aplinkai, individui ir medžiagoms tyrimus. Bandome kurti įvairius spinduliuotės registravimo in vivo ir in vitro metodus, įrangą ir medžiagas spinduliuotės jutikliams. Specializuojamės gelinės dozimetrijos srityje.

Nors esame maži, bet mūsų vykdomi darbai yra žinomi tarp šios srities mokslininkų Europoje ir pasaulyje. Buvome pirmieji, pasiūlę in vivo intraaudininės kateterinės dozimetrijos metodą brachiterapijoje, kurį dabar sėkmingai plėtoja įmonė BrachyDose (vadovė – mano buvusi doktorantė Neringa Šeperienė) – geriausia 2019 m. Lietuvos sveikatos sektoriaus pumpurinė įmonė, tais pačiais nmetais apdovanota Europos inovacijų ir technologijų sveikatos srityje platformos (EIT Health) „Health Innostars“ premija už inovacijas sveikatos srityje.

Esame sukūrę dozimetrinio gelio receptą, kuris leidžia apšvitos metu gelio tūryje suformuoti tvarų objektą, savo forma atitinkantį paciento kūne ketinamą švitinti tūrį, o esant neatitikimimas su realaus auglio forma, leidžiantį koreguoti spindulinio gydymo planą ir padidinti paciento gydymo efektyvumą. Buvome pirmieji, pasiūlę ir realizavę plazmoninio gelinio dozimetro koncepciją (mano buvęs doktorantas, dabar kolega, dr. Benas Gabrielis Urbonavičius).

Esame Lietuvoje užpatentavę akvariumo tipo apsauginio nuo spinduliuotės ekrano, užpildyto skystu bešviniu polimeriniu kompozitu koncepciją. Pastaraisiais metais mūsų mokslinė grupė kuria modulinius individualizuotus spindulinės terapijos fantomus, kurie gaminami 3D spausdinimo būdu, naudojant realaus paciento kompiuterinės tomografijos vaizdus. Fantomų gamybai naudojame lygiavertes biologiniams audiniams spausdinimo medžiagas, kurių paieškai ir gamybai skiriame išskirtinį dėmesį.

– Daugelis Jūsų buvusių studentų – medicinos fizikų – dirba įvairiose šalies medicinos įstaigose. Ką iš tiesų veikia medicinos fizikas realiame darbe?

–  Medicinos fizikas yra tarpininkas tarp gydytojo ir fiziko. Jis privalo turėti gydytojui reikalingų žinių ir suprasti bei taikyti fizikinius metodus pacientų gydymui. Medicinos fiziko kasdienybė – dinamiška ir besikeičianti. Dirbdami medicinos įstaigose jie yra atsakingi už saugų jonizuojančiosios spinduliuotės panaudojimą spindulinėse procedūrose, kurios taikomos onkologiniams pacientams gydyti ar diagnozuoti.

Svarbiausia medicinos fizikų užduotis – teisingai parinkti optimalias apšvitos dozes ir parengti pacientų apšvitos planus, nukreipiant spindulį į probleminę sritį paciento kūne ir apsaugant spinduliuotei jautrius organus nuo nepagrįstos apšvitos.

Tas pats ir su onkologinėmis ligomis: susirgę tikrai nenorėtume, kad spindulinės apšvitos procedūras planuotų ir vykdytų personalas, neturintis specialiųjų žinių ar gebėjimų. Atsižvelgus į tai, kad spindulinės procedūros kokybė priklauso nuo įrangos ir nuo ją valdančio žmogaus kvalifikacijos ir įvertinus tai, kad  kiekvienas pacientas yra kitoks, su jam būdinga savita onkologinės ligos eiga, medicinos fiziko darbą prilyginčiau kūrybai ekstremaliomis sąlygomis.

– Iš Jūsų pasakojimo susidariau nuomonę, kad medicinos fiziko profesija – labai įdomi. Kaip Jūs manote, ar medicinos fizikos mokslinė bazė Lietuvoje yra lygiavertė Vakarų šalims?  Ar jaunas žmogus, nusprendęs rinktis medicinos fiziko kelią, tokių pat žinių gali įgyti ir mūsų universitete? Ar studijuodami jie turi galimybę išvykti stažuotis į užsienio gydymo įstaigas, turinčias gilias spindulinės medicinos tradicijas?

–  Kalbant apie spindulinę mediciną, kurios sudedamąja dalimi yra medicinos fizika, – ji tikrai neatsilieka nuo Europos standartų. Turime stiprius onkologijos centrus, kurie turi infrastruktūrą moksliniams tyrimams vykdyti ir yra aprūpinti naujausiomis spindulinio gydymo ir diagnostikos technologijomis.

Po beveik dešimtmetį trukusių debatų, 2017 m. pavyko įteisinti medicinos fiziko, kaip sveikatos apsaugos specialisto, profesiją. Įgyvendinant Europos komisijos direktyvą, medicinos įstaigose, kurių veikla susijusi su jonizuojančiosios spinduliuotės taikymu, gali ir privalo dirbti tik medicinos fizikai, turintys specialųjį išsilavinimą.

Lietuvoje ši programa yra išskirtinai vykdoma tik Kauno technologijos universitete bendradarbiaujant su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu. Pagal specialistų poreikio skaičiavimus, šiuo metu Lietuvoje vis dar trūksta 20–30 medicinos fizikų, todėl programos absolventų įsidarbinimui yra sudarytos palankios sąlygos. Programa yra harmonizuota su kitomis Europoje ir pasaulyje vykdomomis programomis, bendradarbiaujame su pasaulinio lygio centrais, todėl mūsų studentai turi galimybę išvykti pasisemti patirties pas mūsų partnerius visame pasaulyje. Beje, mūsų dėstytojai ir jų atliekami moksliniai tyrimai yra taip pat gerai žinomi Europoje.

Interviu parengė Virginija Klusienė.