KTU profesorė J. Kamičaitytė: Lietuvos architektūra bus vertinga ir įdomi tiek, kiek mes būsime įdomūs pasauliui

Šiuolaikinė architektūra vienus žavi, kitus dažnai piktina. Pasak KTU Statybos ir architektūros (SAF) profesorės Jūratės Kamičaitytės, svarbu, kad visuomenė įsitrauktų į svarbių miestui klausimų sprendimą, nes jos nuomonė turėtų būti architektūros kokybės matas. Lietuvoje žmonių įsitraukimas į miesto planavimą dar nėra pakankamas.

Pasak architektės, toks įsitraukimas reikalauja daug laiko, finansinių, žmogiškųjų ir technologinių išteklių, specialių visuomenės įtraukimo metodikų išmanymo bei gebėjimų integruoti visuomenės nuomonę priimant architektūrinės urbanistinės aplinkos formavimo sprendimus.

J. Kamičaitytės teigimu, šiuolaikinės architektūros kokybę lemia tai, kokie šiandien kriterijai svarbiausi kuriamai architektūrai: ekologiniai, ekonominiai, kultūriniai, socialiniai, technologiniai, kt., ir kaip jie yra įgyvendinami kuriant pastatus.

„Kita vertus, tai, kas kuriama, ir tai, kaip turėtų būti kuriama – skirtingi dalykai. Jei vertintume pagal kriterijų prioritetus, tai dažnai deklaruojami ir realūs prioritetai nesutampa. Bet kuriuo atveju labai norėčiau ir tikėčiausi, kad šiuolaikinė architektūra būtų kontekstuali, išreiškianti formos, turinio ir funkcijos vienovę, istorinę atmintį gerbianti ir kartu inovatyvi architektūra“, – sako J. Kamičaitytė, Kauno technologijos universiteto (KTU) SAF Architektūros studijų programų vadovė.

Išliekamąją vertę turės tie pastatai, kurie bus gyvybingi ir saviti

Lietuva gali didžiuotis ne vienu įspūdingu šiuolaikinės architektūros pavyzdžiu. Architektė išskiria keletą įsimintiniausių šio laikmečio objektų: „Žalgirio“ arena, Kauno autobusų stotis, „Swedbank“ centrinė būstinė Vilniuje, Nacionalinė dailės galerija, KTU „Santakos“ slėnio pastatas, gyvenamasis kvartalas „Fredos miestelis“ Kaune ir kita.

„Svarbu, kokiais kriterijais remiantis jie buvo projektuoti ir kaip tai pavyko realizuoti“, – sako ji.

Dažnai žiniasklaidoje girdimos kalbos apie tai, kad šiuolaikinė architektūra neturės išliekamosios vertės. Pasak J. Kamičaitytės didžiausios šiuolaikinės architektūros klaidos yra konteksto ir jos vartotojų poreikių nepaisymas.

„Išliekamąją vertę turės tie šiuolaikinės architektūros objektai, kurie integruos savyje pagarbą aplinkai, gamtiniam ir kultūriniam kontekstui, ir tenkins jų naudotojų poreikius. Tie pastatai bus vertinami, jei jie bus „gyvi“, t.y. naudojami, evoliucionuojantys kartu su visuomenės poreikiais, bet neprarandantys savo savasties. Taip pat turintys teigiamą vizualinį estetinį poveikį aplinkai, svarbūs miesto vaizdo ir erdvinės aplinkos kokybei“, – teigia J. Kamičaitytė.

Kalbant apie išliekamąją vertę, architektė pabrėžia, kad Lietuvos architektūrai svarbus nacionalumo ir internacionalumo santykis: „Mūsų architektūra bus vertinga ir įdomi tiek, kiek mes būsime įdomūs pasauliui savo „baltiškosios“ kultūros unikalumu ir savitumu, integruotu šiuolaikiniuose architektūros sprendimuose“.

Šiuolaikinė lietuvių architektūra vis dar „ieško savęs“

Lietuvoje, profesionalų gretose, vyrauja minimalistinis architektūrinis stilius. Vis dėlto, pasak architektės, neprofesionalų – užsakovų – tarpe pageidaujamas stilius daugiau eklektiškas ir trūksta stilistikos grynumo. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad svarbu, apie kokią tipologinę pastatų grupę kalbama.

„Jei tai individualūs gyvenamieji namai – manau, kad mes turime labai specifinį sovietmečio laikotarpio draudimų ir šiuolaikinių „neribotų galimybių“ kontrasto suformuotą stilių, kurio pagrindinis tikslas – būti kitokiu nei kaimynas“, – sako KTU SAF Architektūros studijų programų vadovė.

Pasak jos, tokia stilistinė nuostata formuoja vizualiai chaotiškus individualiųjų gyvenamųjų namų kvartalus, o miesto erdvinės aplinkos lygmenyje architektūrinės aplinkos darnumas labai svarbus psichologinio priimtinumo kriterijus.  Kita vertus, dabar individualiųjų gyvenamųjų namų architektūra turi tendenciją paprastėti – namai darosi mažesni, ekonomiškesni.

Dar viena tipologinė grupė – daugiabučiai gyvenamieji namai. J. Kamičaitytė teigia, kad renovuojant ar projektuojant naujus daugiabučius būdingi nuosaikūs, kompoziciniu požiūriu kur kas vientisesni stilistiniai sprendimai.

„Miestų architektūrinės dominantės, orientyrai – visuomeniniai pastatai – pasižymi mano jau minėto minimalizmo siekiu ir dažnai kuriamos švarios, apgalvotos, konceptualios, funkcionalios ir kontekstualios architektūrinės formos“, – sako architektė.

Tiesa, projektuojant komercinius objektus ir vadovaujantis ekonominiais prioritetais taikomi „dėžučių“ stilistiniai principai vartojimo funkciją iškeliant į pirmą vietą ir nepaisant kontekstinės aplinkos.

„Šiuolaikinį architektūrinį stilių labai sunku vertinti dėl laiko distancijos nebuvimo – kultūrologų dažnai vadinamos „kritinio atstumo“ problemos – bet kadangi klausiate, cituodama vokiečių filosofą Wolfgang Welsch gal kiek tiesmukai pavadinčiau jį „postmoderniąja modernybe“, kuriai vis dar svarbi lietuviškojo identiteto paieška“, – sako pašnekovė.

Šiuolaikinė architektūra – tai ateities metafora

„Moderni architektūra visada yra svarbi kintančio miesto kontekste, nes modernios architektūros objektai tarsi užkoduoja ir įkūnija modernios visuomenės siekius ir lūkesčius. Tai yra tarsi idealios į ateitį orientuotos gyvenamosios aplinkos metafora ir teigiamų kokybinių pokyčių katalizatoriai urbanistinėje aplinkoje, o jei nėra, tai turėtų tokie būti“, – teigia J. Kamičaitytė.

Anot architektės, kuriant architektūrą labai svarbu laikytis eiliškumo: žmonės, erdvės ir tik paskui pastatai ir jų forma. Vertinga architektūra yra ta, kuri sukurta atsižvelgiant į žmogaus, kaip biologinės, psichologinės, socialinės ir kultūrinės būtybės, poreikius.

„Tuo tarpu vertinant architektūrą, dažnai keliamas klausimas: gražus šitas pastatas, ar ne? Patinka ar nepatinka? Negaliu nepritarti šiam klausimui, jis yra esminis. Tačiau kitas, po jo sekantis būtų: o koks to pirminio teiginio „patinka/nepatinka“ turinys, t.y. vertinimo kriterijai? Ar jie apima tuos keturis pirminius aspektus?“, – kvestionuoja ji.

Kurdama J. Kamičaitytė taiko tradicinį, laiko patikrintą ir patvirtintą metodą: pradžioje atliekami tyrimai, padaroma analizė, tada – kuriama koncepcija, strategija bei formuojami detalūs projektiniai siūlymai.

„Manau, kad įdomiausios šiuo metu yra įvairios ekologinės, arba, žaliosios architektūros kryptys ir jų santykis su aplinka, besireiškiančios visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų statyboje. Tai kartu rodo neišvengiamą ir natūralų žmonių – visuomenės – siekį grįžti prie gamtos ir toliau vystytis darnoje su ja“, – teigia architektė.