KTU rektorius Petras Baršauskas apie akademinį nesąžiningumą: „Pokyčiai galimi tik bendromis jėgomis, vienas rektorius to padaryti negali“

Kauno technologijos universiteto (KTU) rektoriaus prof. Petro Baršausko nuomone, įtakos akademiniam sąžiningumui turi ir studijų programos turinys, dėstymo metodikos bei dėstytojo kompetencijos. Apie siūlymus ir galimus būdus šiai problemai spręsti Universiteto vadovas kalbėjosi su studentų atstovais, KTU studentų atstovybės nariais. 

‒ Kas, jūsų nuomone, yra akademinis nesąžiningumas? ‒ paklausėme KTU rektoriaus P. Baršausko.

‒ Tai yra tam tikras siekis naudos sau neteisėtu, nesąžiningu būdu bei noras įgyti diplomą lengvesniu keliu, ne pagal savo turimas kompetencijas. 

‒ Ar situacija, kuomet studentai išsprendžia praėjusių metų uždavinius prieš koliokviumą, yra sąžininga?

‒ Jeigu tos užduotys yra kitokios ir viešos, tai kodėl gi ne. 

‒ Kaip manote, kodėl studentai vis dar yra linkę nusirašinėti? Galbūt turi įtakos trūkumai studijų kokybėje?

‒ Pagrindas yra studijų kokybė plačiąja prasme: programos turinio, dėstymo metodikos, dėstytojo kompetencijos. Visa tai yra susiję ir turi įtakos akademiniam sąžiningumui. 

Jeigu paskaitų medžiaga dėstoma „sausai“ ir studentas nemato ryšio su gaunamų žinių panaudojimu realiame gyvenime, tai reiškia, kad mokomasi tuščiai ir tai veda į nusirašinėjimą. Jeigu dėstytojas nesiruošia egzaminui ar kontroliniam darbui tokiu būdu, kad studentas generuotų kūrybiškas idėjas, o tik bukai atkartotų visą išdėstytą medžiagą, tai vėlgi veda į akademinį nesąžiningumą. 

Idealu, jei klausimus atsiskaitymuose dėstytojai formuluotų taip, kad būtų galima naudotis bet kokia literatūra ir nebūtų galimybės nusirašyti. Jeigu pačiam studentui nereikia žinių, jis visada susiras priemonių, kaip apeiti Universiteto reikalavimus.

‒ Kaip vertinate tai, kad daugumoje modulių metai iš metų dėstytojai naudoja tą pačią mokomąją medžiagą? 

‒ Žinoma, vertinu neigiamai, tačiau, reikia įvertinti ir tai, kad visa infrastruktūra turi augti kartu. Tam, kad dėstytojas sudarytų kitas, naujas skaidres, reikia daug ruoštis ir ne kiekvienas tai daro.

‒ Kokia jūsų nuomonė apie studentų įtraukimą į mokslinius tyrimus nuo pirmojo kurso?

‒ Studentų įsidarbinimo galimybės priklauso nuo pasirinktos specialybės. Šiandien nerasite nė vieno informatikos trečiakursio, kuris jau nedirbtų. Socialiniuose moksluose sunkiau – darbų nėra tiek, kad būtų galima visiems juos užtikrinti. 

Šie dalykai turėtų rūpėti tiek verslui, tiek Karjeros centrui, tiek patiems studentams – ne vien Universitetui. Bendras darbas ir buvimas kartu duoda labai daug, nes studentas pamato esminį dalyką ‒ tai, kad jam trūksta žinių, kurių neabejotinai prireiks ateityje. Metai praleisti universitete jaunam žmogui turi nemažai įtakos ‒ jis bręsta kaip asmenybė, išmoksta ne tik tam tikrų formulių, bet ir bendrauti, laikytis demokratinių, derybinių principų, tolerancijos. Studentai, baigę Universitetą, išeina visai kitais žmonėmis.

 Kai kuriuos modulius ‒ taip, reikia toleruoti, bandyti juos gryninti ar mažinti. Tik bendromis jėgomis įmanoma kažką pakeisti ‒ vienas rektorius to padaryti negali. 

‒ Ką pasiėmėte iš universiteto baigęs bakalauro studijas?

‒ Bendravimą su žmonėmis, supratimą, kaip reikia mokytis, kur ieškoti informacijos. Diplominis projektas (dabar ‒ bakalaurinis darbas) buvo pirmasis konkretus praktinis susidūrimas, didžiausias kompleksinis žinių panaudojimas.

‒ Ar esate pagavęs studentą nusirašinėjant? Kokių priemonių ėmėtės?

‒ Buvo tokių atvejų. Studentai pateikdavo plagijuotus kursinius darbus, perrašytus nuo kitų. Tuomet tereikia pateiki keletą klausimų ir matai, ar darbas rašytas pačio studento. Taip pat ir egzamine: studentui atnešus prirašytus pilnus du lapus, užtenka vieno klausimo ir matai, nurašyta, ar ne. Tokiais atvejais studentams tekdavo ateiti dar kartą.