KTU rektorius Petras Baršauskas: „Gabiausieji puikiai žino, ko nori“

– Pagal neseniai paskelbtus duomenis, tik 27 proc. darbdavių mano, jog aukštoji mokykla tinkamai paruošia jaunus žmones darbo rinkai. Ką apie tai manote?

– Neteisinga kalbėti tik apie universitetų atsakomybę, nes problema kompleksinė. Keistis turime visi: visuomenės požiūris, verslo ir mokymo įstaigų santykiai, švietimo sistema. Kol valstybė skatina kiekybinius, ne kokybinius aukštojo mokslo rodiklius, tol aukštasis išsilavinimas neduos laukiamų rezultatų.

Ne kartą esu minėjęs, jog atėjo laikas pakeisti atgyvenusią „studijų krepšelių“ sistemą. Socialiai teisingiausia būtų įvesti nedidelį – 300 – 600 eurų per metus – studijų mokestį visiems, o likusią, pagrindinę dalį dengtų valstybė. Žinoma, socialiai sunkiau gyvenančius studentus būtų galima įvairių programų būdu visai atleisti nuo studijų mokesčio. Nenuskurdintume universitetų, jiems nereikėtų grumtis dėl kiekvieno, kad ir prastai besimokančio studento, galėtume pakelti kokybės kartelę.

Žinoma, tam, kad būtų įgyvendintas toks, politiškai nepopuliarus sprendimas, visi – ir valdžia, ir verslas, ir aukštosios mokyklos – turėtų jo siekti išvien. Kol tai nevyksta, nesąžininga kaltinti tik universitetus, kad jie neparuošia specialistų. Už savo ateitį atsakingi esame visi.

– Keistis turėtų visa visuomenė?

– Lietuvoje vis dar gajus sovietmečio palikimas: pusė studentų stoja į universitetus, siekdami ne žinių, o diplomo. Esant tokiam požiūriui, gali siūlyti pačias inovatyviausias studijų programas ir įspūdingiausius mokymo metodus – žmogus nieko neišmoks, nes jam to tiesiog nereikia.

Tik bręstant visuomenei, tik atsirandant supratimui, kad ne diplomas darbo vietą suteikia, o žinios ir kompetencijos, situacija gali pasikeisti. Nors jau seniai nebe tiesa, kad universiteto diplomas garantuoja darbo vietą, visuomenės mentalitetas keičiasi dešimtmečiais.

– Kokią dalį atsakomybės savo būsimųjų darbuotojų rengime neša darbdaviai?

– Universitetai ir įmonės turi dirbti kartu. Įmonės turėtų ugdytis sau darbuotojus nuo darželio. Jei galvojame, kad Lietuva – technologijų, inovacijų, galiausiai – gamybos – kraštas, turime tai diegti savo vaikams nuo mažens. Turime stengtis sudominti juos inžineriniais mokslais, integruoti tai į jų kasdienybę, žaidimus.

Pavyzdžiui, KTU Panevėžio Technologijų ir verslo fakultetas atidarė puikų moksleivių ugdymo centrą. Moksleiviai jame gali per žaidimus išbandyti fizikinių dėsnių veikimą, elementarius inžinerinius principus. Bendradarbiavimas turi vykti nuo darželio iki universiteto, iki karjeros kontaktų mugių. Socialiai atsakinga įmonė turėtų suprasti, kad ji privalo dalyvauti visame procese: žmogiškaisiais ištekliais, įkvepiančiomis istorijomis, kartais ir finansine parama.

– Kita vertus – ar universitetas turi vadovautis vien darbo rinkos poreikiais?

– Tai – labai subtilus klausimas. Iš vienos pusės – nesivadovauti darbo rinka negalima, iš kitos – jei ja vadovausiesi aklai, ištiks katastrofa. Pavyzdžiui, šiandien trūksta turto pardavėjų, tačiau tyrimai rodo, kad tokios profesijos po 5–10 metų nebeliks visai.

Į darbo rinką reikia žiūrėti pro ateities prizmę. Kokios problemos šiuolaikiniame pasaulyje didžiausios? Tai: žmonijos senėjimas, energetika ir maisto ištekliai. Vadinasi, šiose srityse koncentruosis pažangiausi tyrimai, mokslas, studijos. Perspektyvą turės visos su sveikata, technologijomis, inžineriniais mokslais susijusios profesijos – šių sričių specialistai spręs globalias senėjimo, energetikos, maisto išteklių problemas. Neignoruoju kitų mokslų, tačiau proporcingai jų reikės mažiau.

– Kalbate apie socialinius, humanitarinius mokslus ir menus?

Jų reikės visada, pavyzdžiui, paslaugų sferoje. Ar žinote, kad vienoje iš geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų – Masačiusetso technologijų institutas (MTI), visose studijų programose 30 proc. sudaro meno studijos? Šis trečdalis būtinas studentų kūrybingumui, naujų idėjų generavimui skatinti.

– Darbdavius raginate dalyvauti specialistų rengime nuo darželio. Kiek atviri universitetai tokiam bendradarbiavimui?

– Universitetai reaguoja į darbdavį, į rinką, keisdamiesi patys. Pavyzdžiui, KTU išorei atveriame studijų programas: mes siekiame, kad jos taptų nepriklausomos nuo konkretaus fakulteto konkrečioje katedroje dirbančių specialistų. Esame pionieriai Lietuvoje.

Negaliu tvirtinti, kad viskas vyksta sklandžiai, tačiau tikrai bandome formuoti nepriklausomus studijų programų komitetus, kuriuose, šalia profesūros, dalyvauja ir sprendžiamąjį balsą turi ir trys verslo atstovai, ir trys studentai. Taigi, galimybę daryti įtaką turi visos suinteresuotos pusės. Tačiau, su laisve ateina ir atsakomybė, o ši savybė taip pat priklauso nuo brandos – tiek asmens, tiek visuomenės.

– Kaip manote, kuo pagrįstas darbdavių „nusivylimas“ universitetiniu išsilavinimu?

– Manau, jog ne iki galo suprantama, koks yra aukštojo mokslo tikslas, kokia universiteto misija. Universitetai neturi „gaminti“ specialisto konkrečiai profesijai. Pavyzdžiui, prieš penkerius metus, ypač informacinių technologijų srityje, buvo populiaru skatinti jaunus žmones siekti programuotojo specialybės ne per aukštojo išsilavinimo sistemą, o tiesiog baigiant programavimo kursus atitinkamoje įmonėje. Žinoma, buvo kilusi susidomėjimo banga, įmonės „užsiaugino“ sau tokių specialistų.

Tačiau tai atsisuko prieš juos pačius – įmonės pamatė, jog žmogus, rengiamas konkrečiai darbo vietai, turi ribotus įgūdžius. Jis netobulėja, nesiekia aukštesnių tikslų, nesiūlo inovacijų.

– Ką duoda universitetinis išsilavinimas jaunam specialistui?

– Per ketverius studijų metus bręsta jauno žmogaus asmenybė, jis tobulina bendravimo įgūdžius, mokosi dalyvauti derybose, įgauna tarptautinės patirties. Po studijų iš universiteto išeina žmogus, kuris yra pajėgus mokytis, reaguoti į gyvenimo pokyčius. Iš jo bet kuris darbdavys „nusilipdys“ tai, ko jam reikia.

Universitetinis išsilavinimas – tai ne vien žinios. Tai – ir platus pažinimas, tarpdisciplininis mąstymas, gebėjimas mokytis kasdien, gebėjimas aktyviai reaguoti į nuolatinius gyvenimo ir aplinkos pokyčius. Protingas darbdavys ieškos tokio žmogaus, kuris galės kartu kurti ir modeliuoti įmonės ateitį.

Pripažįstu, kad universitetai turi trūkumų, kad ne visos studijų programos tobulos, kad mums trūksta praktinių žinių. Tačiau šiuos dalykus keisti taip pat turėtumėme kartu.

– Darbdaviai turi galimybę ugdytis sau darbuotojus patys?

– Taip. Jeigu žmonės iš verslo, bus pakankamai aktyvūs ir, vertindami mūsų studijų turinį, sakys: „Ne, tai – visiškai nenaudinga“, jis keisis.

Būtina studentus priimti ir ilgalaikei praktikai, supažindinti su darbo vieta, duodant jiems konkrečias užduotis, o ne liepiant atlikti pagalbinius darbus. Labai skatiname praktikus dėstyti universitete.

– Kiek aktyviai ir noriai įmonės dalyvauja šiame procese?

– Įmonių atvirumas sparčiai auga. Pavyzdžiui, jos pradeda domėtis ne tik praktiniais, komercinę naudą nešančiais projektais, tačiau ir vizionieriškais, orientuotais į ateities visuomenės problemų sprendimą, tokiais, kaip mūsų kuriamas „Media Lab“.

– Papasakokite plačiau.

– Tai – visiškai naujas projektas Lietuvoje, kokius turi pažangiausi pasaulio universitetai. Jame susiejamos skirtingos disciplinos ir sritys, pavyzdžiui technologijos ir menas, technologijos ir dizainas, inžinerija ir medicina. Dalyvaujant tokiuose projektuose ugdomas studentų kūrybingumas ir kritinis mąstymas, tokiu pagrindu veikiančiose tyrimų erdvėse gimsta inovacijos.

Projekto pristatymo metu klausėme įmonių, ar joms būtų įdomu kartu su universitetu kurti tokius nestandartinius projektus, kurie skatintų žmogaus polėkį, idėjų generavimą, kūrybingumą. Prisipažįstu, šiek tiek bijojau išgirsti atsakymą: „Fantazijos mums neįdomios, norime uždirbti“. Nieko panašaus.

Atėjo laikas, kai verslo elitas pradeda suprasti, jog jie turi prisidėti prie visuomenės ugdymo, turi skatinti tam tikrus procesus, kurie neša ne tik pelną. Ypač tai būdinga toms įmonėms, kurioms nebereikia spręsti išgyvenimo klausimų. Jų vadovai žiūri toliau – kas bus už penkerių, dešimties metų, kas stimuliuos jų plėtrą ateityje.

– Universitetas, verslas, visuomenė… Vis dėlto, svarbiausioji suinteresuotoji pusė – studentas. Kaip jis turi elgtis universitete, kad gautų daugiausiai naudos?

– Laikai pasikeitė, studijų sistema – taip pat. Dabar studentas gali rinktis gretutines studijas, susikomplektuoti savo kompetencijas, tačiau jis turi būti aktyvus – žinoti, ko nori, ir ko siekia.

– Kiek procentų auditorijose šiandien yra tokių, žinančiųjų, ir kiek „plaukiančiųjų pasroviui“?

– Situacija gerėja. Jeigu prieš gerą dvidešimtmetį auditorijoje rasdavai į žinias orientuotus 3–4 žmones, tai šiandien tokių yra pusė. Kita vertus, studentai labai skirtingi. Turime talentų, kurie pranoksta savo dėstytojus, tačiau turime ir labai silpnų studentų. Bendrai paėmus – vidurkis gerėja, tačiau norėtųsi, kad tie talentai sudarytų ne 50, o bent jau 80 procentų visų besimokančiųjų.

Beje, gabiausieji puikiai žino, ko jie nori. Man teko būti vienos studentės, kuri dabar mokosi Vokietijoje, karjeros mentoriumi. Ilgai diskutuodavome pačiais įvairiausiais karjeros ir gyvenimo klausimais. Turiu pasakyti, kad nežinau, kuris iš mūsų gavo daugiau – ar aš iš jos, ar ji iš manęs.

– Laimi tie, kurie patys rūpinasi savo sėkme.

– Aš neretai klausiu: ar lietuviai, šiandien besimokantys Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, tie, kurie dirba Harvarde ir MTI, gavo specialų išsilavinimą Lietuvos mokyklose ir universitetuose? Galiu ir pats atsakyti: ne. Jie mokėsi ten pat, kur ir mes visi. Kai yra noro, esamoje sistemoje žinių gauti galima – tereikia jas imti, aktyviai dalyvauti studijų procese.

– Artėja didžiausia Baltijos šalyse karjeros kontaktų mugė KTU „Karjeros dienos“. Kuo naudingas tokio pobūdžio – proginis – studentų ir įmonių pabendravimas?

– Karjeros kontaktų mugės – tai puikus savo komandinių gebėjimų, bendravimo įgūdžių išbandymas. Tai – ne meno paroda. Reikia joje aktyviai dalyvauti – išbandyti save konkursuose, bendrauti, megzti pažintis, siūlytis.

Klausimas, nuo kurio reikia pradėti ieškoti savo kelio yra: „Kaip matau save po penkerių, dešimties metų?“ Tai – nelengvas klausimas, tačiau radus atsakymą į jį, išsisprendžia daug problemų. Pavyzdžiui, jei manai, kad nori būti verslininku – kelią planuojiesi vienaip, jei tave traukia mokslininko karjera – kitaip. Vienintelis būdas jaunam žmogui suprasti, ko jis nori, yra išbandyti save vienur, kitur, nuvykti į pačias įmones, atlikti praktiką įvairiose pozicijose.