KTU studentas: po sėkmingos pirmosios „Erasmus“ praktikos ryžtis antrajai pastangų nereikėjo

Po netikėtai aplankiusios sėkmės pirmosios „Erasmus“ praktikos metu Italijoje Kauno technologijos universiteto (KTU) studentas Romuald Chaloin Galiauskas džiaugėsi galimybe dar kartą patirti mainų programos malonumą. Antrajam kartui jis pasirinko dažnai meno meka vadinamu ir vienu romantiškiausiu miestų pasaulyje – Paryžių.

Kokios sąsajos sieja studentą su Prancūzija ir kokių nuotykių ten patyrė paprašėme papasakoti paties būsimojo garso kūrėjo Romualdo. Jis atskleidė, kad ši praktika jam buvo itin svarbi, nes jos metu galėjo išsibandyti aibę studijų metu įgytų teorinių žinių.

– Savo antrąją praktiką atlikote Prancūzijoje. Kokių įspūdžių patyrėte?

– Praktiką atlikau Nacionalinio moderniojo meno muziejaus Muzikos akustikos tyrimo ir koordinavimo institute IRCAM (Institute for Research and Coordination in Acoustics), kuris priklauso Nacionaliniam Žoržo Pompidu meno ir kultūros centrui.

Ši praktika man buvo itin vertinga, nes jos metu galėjau ne tik žvilgtelėti, bet ir patirti  šiuolaikinės akademinės ir neakademinės muzikos inkubatorių. Kaip stipriai besivystančiam garso kūrėjui man tai sunkiai suvokiamas, bet itin vertinamas patyrimas.

– Ar skyrėsi praktikos užduotys Lietuvoje ir Prancūzijoje?

– Savo praktikos veiklų metu šioje meno institucijoje turėjau daugiau laisvės nei universitete, nes užsiėmimus su praktikos vadovu dėliojomės patys, pagal esamus kūrybinius ir mokomuosius (kursus) projektus.

– Kaip  pandeminė situacija buvo jaučiama praktikos metu Prancūzijoje, juk šalyje ne kartą buvo įvesti gana griežti ribojimai?

– Pandemija akivaizdžiai buvo jaučiama visur, bet laimei nebuvo kardinalių trikdžių mokytis. IRCAM laikėsi visų higienos reikalavimų,  o darbas ar jo stebėjimas vyko mažose grupėse. Veikla ir gyvenimas šioje institucijoje išliko kone toks pats, kaip ir iki pandemijos. Gal tik kiek mažiau gyvų koncertų vyko. Kur kas labiau pandemija paveikė asmeninį gyvenimą, kuomet teko išsiugdyti naujus įpročius keliaujant, patirti daugiau išlaidų ir laikytis naujai įvestų taisyklių.

– Ar Pompidu centre lankėtės pirmą kartą? Kas labiausiai nustebino?

– Pompidu centre buvau ne kartą, tad magiško įspūdžio tikrai nebuvo, bet buvo labai įdomu pamatyti jų laikinas parodas bei prisiminti tą gausią meno kūrinių kolekciją. Kone didžiausias atradimas man buvo IRCAM. Vien pati lokacija įspūdinga – po žeme, po Igor Stravinsky aikštės fontanu. Pasijautė itin stiprus kontrastas, lyginant su Pompidu centro iškiliu masyvu.

– Kaip jus sutiko kiti praktikantai ir darbuotojai? Ar buvo draugiški, noriai bendravo su užsieniečiais?

– Studentų IRCAM buvo vos keliolika ir su jais buvau susitikęs tik keletą kartų. Turėjau galimybę apsilankyti pasirinktuose kursuose, tad tikrai nesijaučiau svetimas. Kursą sudarė apie 12 studentų ir tik vienas jų buvo prancūzas.

IRCAM dirbantis personalas buvo paslaugus ir mielai bendravo, mat jau yra įpratęs reziduoti vos kelioms savaitėms atvykstančius kompozitorius iš užsienio šalių.

– Ar buvote vienintelis studentas grupėje atvykęs pagal Erasmus+ mainų programą?

– Mano praktikos vadovo teigimu buvau pirmasis praktikantas IRCAM institute, atvykęs pagal Erasmus+ programą. Dažniausiai dėl kalbos barjero tai būna prancūzai. Buvo studentų iš Pietų Korėjos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Airijos, Vokietijos ir kitų šalių, bet su jais retai dalyvavau bendrose veiklose.

– Kiek laiko likdavo laisvalaikiui, kaip jį leidote?

– Praktiką atlikau 35 valandas per savaitę, tad laisvo laiko darbo dienomis beveik neturėjau. Teko išnaudoti savaitgalius, kurių metu lankiausi įvairiose parodose, filharmonijoje, kine bei tyrinėjau aplink Paryžių esantį istorinį Île-de-France regioną.

Per šventes turėjau progą aplankyti tėvus ir sesę pietų Prancūzijoje, Côte d’Azur pakrantėje.

– Prancūzija – gilias tradicijas turinti šalis. Gal teko po ją pakeliauti ir pasigrožėti skirtingais regionais?

– Prancūzijoje esu buvęs ne kartą. Iš tiesų aš net gimęs Prancūzijoje Lilio mieste ir iki penkerių metų čia gyvenau. Vėliau mes išvykome į Lietuvą, kur baigiau mokyklą ir universitetą.

Pusė mano giminių yra iš Prancūzijos, todėl nuo vaikystės čia atvykdavau du kartus per metus. Tad tokie regionai kaip Normandija, Bretagne, Bourgonie, Occitane ar Provansas man nėra svetimi, bet tuo pačiu nenustoju atrasti ir vis naujų kultūrinių bruožų. Bet šie regionai vis tiek nenurungia tropiniu klimatu bei spalvomis ir kvapais garsėjančio Côte d’Azur.

– Kas labiausiai patinka Paryžiuje? Jei po studijų būtų buvusi galimybė likti šioje šalyje, pasiliktumėte? Kodėl?

– Paryžiuje dominuoja pastovus veiklų pasirinkimas. Parodos, ekspozicijos ir kiti meno renginiai nuolatos keičiasi, todėl nelieka laiko nuobodžiauti. Čia vyksta pastovus kultūrinis judėjimas.

Likti Paryžiuje neplanavau, nebent būtų pasiūlę kokį nors įdomesnį projektą arba darbo pasiūlymą. Šiuo metu visiškai negalvoju, kur ateityje gyvensiu, tad net ir nesvarstau tokių galimybių.

– Gal įžvelgėte tarp prancūzų ir lietuvių panašių bruožų, skirtumų?

– Sunku palyginti šias tautas, nes jos išties turi daug panašumų, bet tuo pačiu ir yra skirtingos. Prancūzai kur kas labiau yra linkę reikšti nepasitenkinimą, prisidėti prie įvairių politinių demonstracijų, protestų. Jie mėgsta dalyvauti svarbių sprendimų priėmime. Tuo tarpu lietuviai yra gerokai santūresni ir tylesni, dažniau susitaikantys net ir su nepalankia situacija. Bet negaliu teigti, kad čia yra pagrindiniai skirtumai, nes tikrai pažįstu ir garsiau pasireikšti mėgstančių lietuvių bei tylesnių prancūzų.