KTU tautinio meno ansamblio „Nemunas“ kelionės ir koncertai – iš Kauno į Kiniją pasimetus kanklėms

„Aš iki šiol tikiu, kad bendrystė – ansamblio varomoji jėga. Visi du kartus per savaitę susitinka repetuoti, nes nori, o užsimezgus draugystėms susitinka ir dažniau. Labai branginu laiką šioje „Nemuno“ šeimoje“, – teigia buvęs Kauno technologijos universiteto (KTU) tautinio meno ansamblio „Nemunas“ narys ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) žurnalistas Ignas Andriukevičius.

Tautiniai rūbai įprasmina veiklą

Pats I. Andriukevičius į KTU tautinio meno ansamblio „Nemunas“ gretas įsiliejo vos tik įstojęs studijuoti. Jis šypsosi, kad tuo metu jį pasitiko ne tik naujas draugų ir kursiokų ratas, bet ir plačiai skambančios legendos apie „Nemuną“, kolektyvo gilias tradicijas, keliones ir vieningą bendruomenę.

„Tai – vieni gražiausių mano gyvenimo metų. Aš buvau kapelos žanro narys, o vadovas Romualdas Sadzevičius – puikus muzikantas, dirigentas ir svarbiausia – mūsų draugas, kuriam jautėme didelę pagarbą. Dėl to kartais repeticijos užsitęsdavo, nes ne tik ruošdavomės koncertams, bet ir švęsdavome vieni kitų gimtadienius, žiūrėdavome krepšinį. Gyvenome vieni kitais“, – apie tradicijas kalba I. Andriukevičius.

Ansambliečius jungia ne tik repeticijos, koncertai, bendras laisvalaikis, bet ir tautinių tradicijų puoselėjimas, o viena iš jų – dėvimi tautiniai rūbai.

Buvęs ansamblio narys ir radijo stoties „M-1“ laidų vedėjas Ričardas Mikavičius pastebi, kad vilkėti šiais rūbais ne visada patogu, tačiau svarbiausia – jausmas, apimantis apsivilkus juos.

„Prireikė laiko, kol išdrįsau pasakyti, kad man tautiniai bateliai spaudžia ir paprašyti didesnio dydžio“, – prisimena jis su šypsena. – „Vasarą su jais būna labai karšta, bet kalbant apie jausmą – viskas tobula. Atrodo, kad rūbai įprasmina veiklą ir aistrą tautiniam menui. Juos dėvėdamas jaučiuosi pakylėtas.“

I. Andriukevičius priduria, kad gerbti ir vertinti tautinius rūbus skiepijo KTU tautinio meno ansamblio „Nemunas“ vadovė Margarita Tomkevičiūtė: „Tautinis kostiumas mus jungia ir vienija, jam visada skiriama didelė pagarba. Šią nuostatą įskiepyti pavyko vadovei, ir už tai jai jaučiamės dėkingi.“

Pamestos kanklės – ne kliūtis koncertui

Daugiausia jaudulio buvusiems ansambliečiams keldavo bendros generalinės repeticijos. R. Mikavičiaus teigimu, sunkiausia būdavo suvokti, kad jau netrukus bus didysis pasirodymas, tad repeticijose visi stengdavosi atiduoti paskutines jėgas.

„Kartais repetuodavome ir naktį. Savaime suprantama, koncertas – vyšnia ant torto, todėl jame stengdavomės tiesiog mėgautis. Ypatingai tada, kai išgirsdavome, kad prie mūsų savo balsais ir palingavimais prisijungia susirinkę žiūrovai“, – sako R. Mikavičius.

Ansamblio nariai įdeda daug pastangų kurdami savo koncertų repertuarą, tačiau tai neapsaugo nuo netikėtumų koncertų metu. I. Andriukevičiui labiausiai įsiminė koncertas, kai vykstant į Kiniją pasimetė kanklės.

„Kinijoje vykome koncertuoti į festivalį, bet dalis instrumentų kažkur pasimetė. Įsivaizduokite – Kinijoje yra visa ansambliečių kanklininkių delegacija be kanklių, o koncertas jau čia pat. Kanklininkės tame koncerte laikė natų stovus, kurį laiką mes jas taip ir vadinome – pultais“, – istorijomis dalijasi jis.

Nors I. Adriukevičius ir R. Mikavičius nebėra aktyvūs ansamblio „Nemunas“ nariai, jie aktyviai prisideda prie ansamblio veiklos. Šį šeštadienį Kauno sporto halėje jų laukia paskutinis jubiliejinis ansamblio koncertas „Kartų pėdomis grįžtu“. Tai jau antrasis I. Andriukevičiaus ir R. Mikavičiaus jubiliejinis koncertas. Pirmasis įvyko prieš dešimtmetį, kuriame jiems abiems teko svarbi užduotis – vesti baigiamojo koncerto vakarinę dalį. Į 75-erių metų jubiliejų R. Mikavičius grįžta kaip žiūrovas, o I. Andriukevičius atliks finalinio jubiliejinio koncerto vedėjo vaidmenį.

Tiesioginę lapkričio 30 dieną vyksiančio koncerto transliaciją bus galima išvysti LRT mediatekoje.