Trukdo darbdavių požiūris
Atsakant į klausimą, kodėl sunku įsidarbinti, neįgalieji dažniausiai akcentavo du aspektus: pačių neįgaliųjų motyvacijos nebuvimą bei darbdavių požiūrį.
Motyvacijos nebuvimas siejamas su neįgaliųjų neįsitraukimu ir pasyviu gyvenimo būdu. Be to, neįgaliesiems dažnai stinga iniciatyvumo, o tai gali būti nulemta blogų ankstesnių patirčių, ar kilti iš baimių, nežinojimo ar tiesiog socialinių įgūdžių stokos.
Kalbant apie antrą aspektą, tyrimo dalyviai įvardijo, jog vis dar vyrauja neigiamas darbdavių požiūris. Išankstinės nuostatos, etiketės bei stigmos, nenoras tvarkyti dokumentų, kurie susiję su asmenų su negalia įdarbinimu ar neprisitaikanti, nelanksti įmonės politika – tai trukdo asmenims su negalia įsidirbti.
„Visgi, informantų nuomone, Lietuvoje vyksta nuomonės transformacija, kai požiūris į neįgaliuosius keičiasi teigiami linkme, tačiau virstas yra lėtas, judame mažais žingsniais nuo negalios egzistavimo neigimo ar neįgaliųjų atstūmimo link šių asmenų pripažinimo visaverčiais darbo rinkos dalyviais“, – teigia KTU doc. Ž. Stankevičiūtė.
Greta jau minėtų priežasčių (motyvacijos stygius ir požiūris), interviu metu neįgalieji dažnai minėjo diskomfortą, kurį patiria vykdami į darbo vietas.
Tai rodo, jog neįgaliųjų mobilumas yra vienas iš iššūkių. Be to, diskutuotina ir fizinė darbo vietų kokybė, kai erdvės nėra tinkamai pritaikytos. Šis atvejis, kaip teigia tyrimo dalyviai, dažniausiai pasitaiko senuose pastatuose, kurie yra autentiški ir jose negalima rekonstrukcija.
Hibridinis darbas padeda pamiršti negalią
Taip pat minimas ne tik patekimo į patalpas trukdis, bet ir judėjimo jose nepatogumas. Net jei ir asmens su negalia darbo vieta yra pritaikyta, pasitaiko atvejų, jog neįmanoma patekti pas bendradarbį, kadangi pastarasis dirba kitame aukšte ar durys į jo kabinetą yra per siauros. Tyrime minėta, jog dirbantys su negalia naujai įrengtose patalpose ar hibridiniu būdu, pamiršta apie savo negalią, nes jie jaučiasi lygiaverčiai su kitais kolegomis bei galintys kontroliuoti savo veiksmus neprašant kitų pagalbos.
Kalbant apie darbdavių poziciją, tai tyrimo dalyviai darbdaviai pripažįsta, jog organizacijų vadovai vis dar bijo įdarbinti neįgalųjį asmenį. Iš esmės, tai susiję su trimis aspektais. Pirma, su nenoru domėtis negalios formomis bei pritaikyti darbo vietos neįgaliesiems.
Antra, su įsitikinimu, jog neįgalieji yra „silpnesni“ nei asmenys neturintys negalios. Trečia, su nuostata, jog asmenys su negalia iš esmės negali dirbti. Tačiau darbdaviai įžvelgia ir tam tikrą neįgaliųjų atsakomybės prisiėmimo trūkumą.
Darbdaviai paminėjo, jog asmenys su negalia bijo ir netiki savimi, to trūksta ypatingai tiems, kurie negalią turi ne nuo gimimo, o ją įgijo tam tikrame gyvenimo tarpsnyje. Džiugina, jog yra darbdavių, kurie padeda spręsti šiuos iššūkius: yra darbdavių, kurie dalyvauja įvairiose projektuose, leidžiančiuose išbandyti asmenims su negalia darbo vietą, o patys darbdaviams artimiau susipažįsta su negalia.
Be to, darbdaviai, kurie artimoje aplinkoje turi neįgaliųjų kiek kitaip jaučia asmenis su negalia ir vis labiau siekia būti socialiai atsakingais bei darbuotojų rate turėti asmenų su negalia.
Svarbiausia – tikėjimas savimi
Asmenys su negalia pasidalino ir savo asmenine patirtimi bei motyvais dėl kurių jie norėjo įsidarbinti ir nori tęsti karjerą. Visų prima, buvo paminėta tikėjimas savimi ir siekis įrodyti ne tik darbdaviams, bet ir aplinkiniams, jog neįgalus žmogus nėra „silpnesnis“ ir jis gali pasiekti daug. Antra, finansinis stabilumas leidžia jaustis užtikrintai. Trečia, svarbu socialinė integracija, savęs kaip darbuotojo realizavimas ar nenoras būti našta artimiesiems.
Tyrimo metu, tiek neįgalieji, tiek darbdaviai pastebėjo, jog asmenų su negalia noras turėti darbą yra labai didelis, tačiau dažnu atveju noras noru ir apsiriboja. Kai reikia pradėti veikti, daugeliui atsiranda baimė išlipti iš savo komforto zonos.
„Susidaro užburtas ratas: iš vienos pusės, neįgaliesiems dėl jų pačių baimių, nežinios ar blogų ankstesnių patirčių stinga iniciatyvos ir motyvacijos. Iš kitos pusės, darbdaviai irgi labiau linkę užimti pasyvią, o ne proaktyvią poziciją ieškodama potencialių darbuotojų neįgaliųjų tarpe“, – teigia KTU doc. Ž. Stankevičiūtė.
„Kiekvienas savo gyvenime esame susidūrę su žmogumi, kuris yra ypatingas. Ypatingas dėl savo sugebėjimų, talento ar pasiekimų. Svarbu suvokti, jog neįgalieji yra ypatingi ne savo išskirtiniais poreikiais, o motyvacija ir gebėjimu pažvelgti į darbinių iššūkių sprendimą iš kitos perspektyvos“, – sako jaunoji tyrėja V. Dziegoraitytė.
Jos teigimu, kalbintieji dažnai minėjo, jog asmenims su negalia reikia nieko nelaukti, o patiems domėtis organizacijomis, pasiekti bendraminčius ir nestovėti vietoje. Tuo tarpu, įmonės turi priimti asmenis su negalia ir leisti jiems pasireikšti, nes jie tikrai geba daryti dalykus, reikia tik atskleisti jų stipriąsias puses, juk dirbti gali kiekvienas, tik tam reikia atskleisti save ir nebijoti.
Projektas įgyvendinamas pagal finansavimo sutartį Nr. S-ST-22-38, pasirašytą tarp Kauno technologijos universiteto ir Lietuvos mokslo tarybos, įgyvendinant Tarybos finansuojamą veiklą „Studentų tyrimai semestrų metu“.
