Kaip ir kasmet, Kauno technologijos universiteto (KTU) žygeivių klubo „Ąžuolas“ nariai, save vadinantys didele šeimyna, tarpušventį praleido snieguotuose kalnuose. Šįkart gausus ąžuoliečių būrys leidosi į aukščiausią Karpatų kalnų dalį – Slovakijos Tatrus. Mažiau patirties turintys žygeiviai išsikėlė sau paprastus tikslus – pasivaikščioti ir pažygiuoti po kalnus, tuo tarpu labiau patyrusieji alpinizme vyko palaipioti ir užkopti į dangų remiančias kalnų viršūnes.
Žygeiviai iš Kauno išvyko pirmąjį Kalėdų vakarą, pasidalinę į 4 ekipažus po 4 žmones. Po ilgos kelionės savo tikslą ąžuoliečiai pasiekė apie 4 val. ryto. Lietingus ir apniukusius Kauno vaizdus Slovakijoje pakeitė sniegu padengta žemė ir balti horizontai.
Treniravo alpinizmo technikas
Visiems susirinkus, žygeiviai nieko nelaukdami pajudėjo link savo kalnų trobelės. Ant pečių užsimetę kuprines ir apsiavę antbačius, ąžuoliečiai 13 km statėjančiu takeliu nužygiavo iki savo laikinų namų – „Chata pri Zelenom plese“.
Viena iš ekspedicijos dalyvių Agnė Budrevičiūtė pasakoja, kad už posūkio keliautojus pasitiko pirmieji aukšti kalnai, o dar už kelių posūkių visi pasiekė savo kalnų trobelę. „Apsigyvenome viename iš kalnų namelių su nedidele krosnimi“, – pasakojimą pradėjo mergina.
Iki saulėlydžio likus keletui valandų, dalis ąžuoliečių išsiruošė į žygį pėsčiomis, kiti treniravo alpinizmo technikas, dar kiti keliavo iki vienos iš didesniųjų uolų pasimokyti ar kitus bendražygius pamokyti saugų (nusileidimo įranga, – red. past.) įrengimo, kaip naudotis ledkirčiu ir kitais prietaisais.
„Kartu su „Ąžuolo“ žygeiviu Mariumi Liauteriu nusprendėme pasigrožėti vaizdais aukštumose. Kopėme ilgai, sniego buvo iki kelių, vietomis susmegdavome ir giliau, tad teko užsidėti alpinistines „kates“, būtiną batų priedą sniego zonoje, ir pasikliauti jų nagų aštrumu, – įspūdžiais dalijosi A. Budrevičiūtė. – Kalnų perėjos viršūnę pasiekėme jau saulei nusileidus. Pasigrožėjome slėniais, kurie jau skendėjo prieblandoje, tačiau baltas sniegas kūrė pasakišką vaizdą.“
Pasišviesdami vadinamaisiais ciklopais (LED žibintais ant galvos, – red. past.), savo kalnų trobelę ąžuoliečiai pasiekė tik sutemus. Vakarienė jau buvo ataušusi.
Kalnuose užklupo pūga
Universiteto žygeiviai pasakoja, kad antrąją kelionės dieną į Tatrus atslinko pūga: pūtė stiprus vėjas, šalo ir krito oro temperatūra. „Pavalgę pusryčius išskubėjome į kalnus – tikėjomės nugalėti pūgą. Ėjome vakarykšte trasa, tačiau pasiekus pusiaukelę supratome, kad neverta rizikuoti. Teko apsisukti, pripažinus, kad pralaimėjome, nes pūga kartkartėmis net vertė iš kojų, ledo ir sniego mišinys labai skaudžiai „glostė“ veidus“, – prisimena A. Budrevičiūtė.
Grįžę į kalnų trobelę, pailsėję bei sušilę, ąžuoliečiai nusprendė vėl bandyti laimę ir išlįsti į lauką. „Nors pūga nesiliovė, bridome per pusnis, apėjome užšalusį ežerą, panardėme po purų sniegą, krykštavome kaip vaikai“, – kalbėjo „Ąžuolo“ žygeivė.
Ekspedicijos dalyvių nusivylimui, trečiąją dieną oras nepasitaisė, pūga siautė toliau ir vis stiprėjo. Sulaukę pietų, nenuilstantys keliautojai ryžosi palikti kalnų trobelę ir išeiti pasivaikščioti. Termometrams rodant -8 C°, ąžuoliečiai drąsiai brido sniego pusnimis, kurios vietomis siekė daugiau nei metrą.
„Norėjome eiti iki artimiausio kalno, bet pusiaukelėje supratome, kad tikslo nepavyks pasiekti dėl labai prastų oro sąlygų. Grįžę iki savo trobelės suledėjusio sniego pusnyje išsikasėme olą, – pasakojo A. Budrevičiūtė. – Supratome, kad teks apsišarvuoti kantrybe ir palaukti geresnio oro.“
Sniego storis siekė metrą
Trečiąją naktį ąžuoliečiai persikėlė miegoti į pagrindinį stovyklavietės namą, nes dėl šalčio ir stipraus vėjo keliautojams paskirtoje kalnų trobelėje miegoti nebuvo saugu. KTU organizacijos nariai naktį praleido klausydamiesi ūžaujančio vėjo, kuris drebino namelio sienas ir stogą.
A. Budrevičiūtė prisimena, kad po audringos nakties rytas išaušo labai gražus, net ėmė šviesti saulė, savo spinduliais nutvieksdama kalnų viršūnes. Ąžuoliečiai žygiui vėl pasirinko tą pačią trasą, kurios vakar dieną nepavyko įveikti. Kelyje sutikę slovakų porą, Universiteto žygeiviai džiaugėsi, kad rado jau išmintą taką, tačiau neilgam, nes žygiuojant tolyn šis netrukus baigėsi.
„Supratome, kad norėdami įveikti trasą, turėsime dirbti išvien, kaip komanda. Iki perėjos ėjome kelias valandas, nes žygiuoti trukdė purus sniegas, kuris vietomis buvo aukščiau juosmens. Pasiekę perėjos viršūnę, visi gėrėjomės slėnio ir kalnų viršūnių vaizdais“, – kelionės prisiminimais dalijasi A. Budrevičiūtė.
Pasak pašnekovės, vieni bendražygiai, pasiekę pirmąją kalnų perėją patraukė namo, kiti nutarė dieną išnaudoti turiningai ir dar palaipioti. „Mus užvaldė didelis noras pamatyti saulėlydį nuo kalnų viršūnių. Toks maršrutas vasarą užtrunka vos 20 minučių, tačiau gruodžio mėnesį teko keliauti beveik dvi valandas – ledyno tarpas, vadinamas kuluaru, buvo pilnas sniego. Stačiame šlaite jis siekė nosies galiuką“, – pasakojo žygeivė.
Kopė į ledo sieną
Paskutiniąją ekspedicijos dieną dauguma ąžuoliečių norėjo su ledkirčiais palaipioti ledo siena. Ją išbandę bendražygiai grižo į savo kalnų trobelę, susikrovė daiktus ir nusileido žemyn, link savo automobilių.
„Grožėjomės sniego pusnimis, spindinčio sniego baltuma, jautėme kaip saulė po tokios stiprios pūgos mus vis karščiau šildo. Laukė ilga kelionė namo, – į prisiminimus nusikelia A. Budrevičiūtė. – Į Lietuvą grįžome ankstų gruodžio 31-osios rytą, kur mus pasitiko lietus ir vėjas.“
Ąžuolietės teigimu, kelionės į Tatrus įspūdžiai – neapsakomi: „Ne kartą pasijutau lyg pasakoje ar filme. Didinga žiema, pūga ir baltas sniegas priminė vaikystę. Jaučiu neapsakomą norą sugrįžti atgal.“
Įspūdžiais iš savo kelionių slidėmis į Grenlandiją, žygio per užšalusią Baltijos jūrą ir dviračiu įveiktais 1200 km iki Šiaurės kyšulio Nordkapo neseniai dalijosi ir kiti trys KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“ nariai: Vytenis Dapkevičius, Antanas Gadeikis ir Paulius Kemėšis.
Norintys prisijungti prie KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“ veiklos ir dalyvauti įvairiuose žygiuose užsienyje ir Lietuvoje, kviečiami trečiadieniais 19 val. atvykti į KTU Mechanikos ir dizaino fakultete (Studentų g. 56) esantį „Ąžuolų rūsį“, kur vyksta susirinkimai. Organizacijos atstovai teigė visuomet laukiantys naujų, iniciatyvų narių, norinčių ir galinčių vėliau prisidėti prie „Ąžuolo“ gyvavimo.