KTUG konferencijoje kalbėję švietimo profesionalai: „pasikalbėkime“ su protu ir pradėkime galvoti apie Lietuvos ateitį

Pastaruoju metu Lietuvos švietimą gaubia niūrių ir pesimistinių prognozių šešėlis, neigiamai veikiantis švietimo darbuotojų savivertę, motyvaciją ir ugdymo kokybę šiandienos mokyklose. Visuomenė tikina, kad trokšta pokyčių švietimo sistemoje. Kelių iš šios situacijos ieškojo švietimo profesionalai, minėdami Kauno technologijos universiteto gimnazijos (KTUG) trisdešimtmetį.

Neseniai savo gimtadienio proga KTUG sukvietė švietimo profesionalus ir kitose srityse dirbančius švietimo entuziastus diskusijai konferencijoje „Švietimas 5.0“ . Čia buvo siekiama suformuluoti prielaidas, lemsiančias sėkmingą švietimo ateitį Lietuvoje, ir priminti, kad ateitis prasideda jau dabar.

„Apie švietimą žmonės kalba iš tikrųjų daug, dažniausiai – iš neigiamos pusės. Manytume, kad reikia daugiau pozityvumo ir žvelgti į ateitį, – teigė KTUG direktorius Tomas Kivaras. – Todėl mes KTU gimnazijoje turime kitokią ateities viziją“.

Konferencijos metu vykusioje diskusijoje „O kas toliau?“ T. Kivaras tikino, kad norint kažką pakeisti, pirmiausia reikėtų pradėti nuo tikėjimo tuo, ką darome.

„Turime tikėti, kad bus geriau, nes jei tik dejuosime ir galvosime, kaip viskas blogai, tada nebeliks jokios vilties. Pokyčiams nereikia daug žmonių, svarbu kalbėti ir diskutuoti – tada atsiranda ir pokyčiai“, – sakė jis.

Kokios problemos kamuoja švietimo sistemą?

„Jeigu pasakysiu, kad švietimas Lietuvoje „serga“, tai bus labai švelniai pastebėta. Manau, kad reikia svarbių, reikšmingų, neoriginalių, strategiškai inovatyvių ir drąsių pokyčių“, – taip sako laiške LR prezidentui Gitanui Nausėdai ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ministrui Algirdui Monkevičiui, kurį perskaitė konferencijoje, rašė Miša Jakobas, Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius.

Pasak jo, „ligų“ šiandieninėje Lietuvos švietimo sistemoje daug, o svarbiausia ta, kad buvo panaikintas svarbiausias ir reikšmingiausias, didžiausią patirtį turintis ruošiant Lietuvos mokytojus Edukologijos universitetas.

„Net labiausiai atsilikusi valstybė pasaulyje neišdrįstų žengti tokio žingsnio, kuris vestų į aklavietę, nes mokytojų šiandien nebėra“, – savo nuomonę išsakė M. Jakobas.

Ilgus metus direktoriumi dirbantis Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius įvardino ir tokias problemas, kaip mokytojo profesijos prestižo, jo savigarbos ir asmenybės menkinimas, mokinių savivaliavimas mokykloje, vertybinių normų nepaisymas, pamokų praleidinėjimas.

„Sustokime, nurimkime, „pasikalbėkime“ su protu ir pradėkime galvoti apie Lietuvos ateitį ir edukologijos vietą Lietuvos ekonominiame ir poliniame gyvenime“, – ragino M. Jakobas.

Didelis suinteresuotumas švietimu

Visgi Gamtos mokslų ugdymo centro direktorius Paulius Lukas Tamošiūnas siūlė į viską žvelgti šiek tiek pozityviau.

„Mano darbas ir veikla leidžia skleisti pozityvą ir diagnozuoti vieną dalyką – mes ugdome jaunąją kartą, kuri turi be galo didelę energiją tiek naujiems dalykams, tiek pokyčiams. Apie juos mes kalbame, tačiau ar tų pozityvių pokyčių mes patys norim?“, – klausė P. L. Tamošiūnas.

Šią situaciją pavyzdžiu iliustravo ir konferencijos moderatorius politologas, žurnalistas Aurimas Perednis: radijuje darant balsavimą paprastu klausimu – „Ar jūs norite, kad viskas liktų taip pat ir atsikniskit nuo manęs, ar jūs norite keistis ir pokyčių vardan šviesesnio rytojaus?“ – jo teigimu, 70-80 proc. balsuoja už pasirinkimą – „atsikniskit nuo manęs“.

„Tokią tendenciją iliustruoja ir verslo įmonių pavyzdžiai. Tačiau dialogas su mokyklomis yra, o jaunosios kartos atstovai patys įsitraukia į įvairias veiklas“, – tikino P. L. Tamošiūnas.

Jo teigimu, dažnai mokytojai neįvardija, kokios pagalbos jiems reikia, nežiūrima į visų suinteresuotųjų dialogą ir kuo konkrečiai jiems galima padėti.

„Vienas dalykas akivaizdus: tiek šeimos, tiek verslo atstovų suinteresuotumas dalyvauti švietime yra didžiulis. Mokytojas privalo tapti mentoriumi, sujungiančiu ir sutinklinančiu visas iniciatyvas“, – pažymėjo Gamtos mokslų ugdymo centro direktorius.

Anot jo, pokyčius galima pradėti ne nuo visos sistemos keitimo ar viršuje esančio vado pakeitimo, bet ir nuo tos aplinkos, kurioje mes patys galime juos padaryti.

Geriau simfonija ar sutartinė?

Kas būtų tas strategas, kuris imtųsi iniciatyvos, įgyvendinant pokyčius šiandieninėje Lietuvos švietimo sistemoje, pasak M. Jakobo, nuspręsti sunku: „Teks ieškoti drąsaus, užtikrinto, nieko nebijančio vedlio, kuris žengtų bent vieną mažą žingsnį“.

Tačiau mintys dėl reikalingo lyderio išsiskyrė – nors vieni ir pritarė, kad vedlys būtinas, kiti su tuo nesutiko.

„Jo visai nereikia, mes visi turime būti dirigentais. Aišku, vienas pakreips į vieną pusę, kitas – į kitą, bet iš to ir atsiras simfonija. O ir šiaip, kiek žinau, Lietuvoje sutartinės populiaresnės nei simfonija“, – ragindamas visus bendradarbiauti kalbėjo KTUG direktorius T. Kivaras.

„Pokytis gali gimti nuo kiekvieno, svarbiausia – kažką darant kalbėtis tarpusavyje. Iš dialogo, diskusijos gimsta geriausi sprendimai“, – antrino P. L. Tamošiūnas.

Vienas iš dalykų, kuris galėtų švietimo sistemą pastūmėti ta linkme, kuria visiems norisi, anot Girėnės Ščiukaitės, „Bentley Systems Europe“ absolventų ir praktikantų programų direktorės, yra pakankamai paprastas, bet kartu ir sudėtingai įgyvendinamas. Tai – geri pavyzdžiai.

„Jų yra daug, bet jie kažkur pasislėpę. Jeigu kažkas blogai kokioje mokykloje – tai nuskambės per visą Lietuvą ir dar plačiau, bet jei kažkas yra gerai, mokytojas kažką išskirtinio padarė arba mokykla yra geras pavyzdys – tai kažkur mokykloje ir lieka“, – pastebėjo ji.

„Kai tie geri dalykai bus iškelti ir jie bus matomi, atsiras noras lygiuotis į juos ir sekti tuo pavyzdžiu. Tuomet kažkoks postūmis, aš tikrai tikiu, kad bus“, – įsitikinusi G. Ščiukaitė.

„Įgalinkime jaunimą“, – Harisono Fordo žodžiais apie galimą problemų sprendimo būdą valstybėje pridūrė verslininkas ir visuomenininkas dr. Vladas Lašas. – Mes tikrai galime tai padaryti – tiesiog imkime ir darykime“.