Nepasimetėme ir paskelbėme bado streiką. Kažkokiu būdu ši informacija pasiekė Amerikos balsą, Laisvosios Europos radiją. Mūsų poelgis buvo linksniuojamas: „Studentas Gradauskas badavo už Lietuvą KGB kalėjime“. KGB liepė tuometiniam Kauno politechnikos instituto rektoriui Vladislavui Domarkui mane išmesti, tačiau laimingų atsitiktinumų ir sutapimų dėka nebuvau išmestas. Labai padėjo tuometinis ministras Lionginas Šepetys, kuris paskambino rektoriui ir paprašė neišbraukti manęs iš studentų sąrašų.
Pagal tuometinius įstatymus manęs neturėjo imti į armiją, tačiau buvau išsiųstas perauklėjimui. Metus trukusią tarnybą armijoje baigiau Šiaurės miestelyje grodamas birbyne kariniame orkestre. Mačiau kaip buvo formuojami daliniai, plečiami pulkai, dalinio vadu tapo Vladimiras Uschopčikas, vėliau vadovavęs 1991-ųjų sausio 13 dieną vykusiems kariniams veiksmams“.
Sovietų karininkams nepavyko perauklėti atkaklaus jaunuolio, o jam grįžus iš sovietinės armijos jau brendo 1991 m. Sausio 13-osios įvykiai.
„Sausio 13-ąją į Vilnių namo poilsiui buvau parvykęs po matematikos egzamino. Draugai jau buvo pasiskirstę užduotis ir išvykę budėti. Mobiliųjų telefonų tada nebuvo, todėl su žmona, kuri tuo metu taip pat studijavo KTU mechaniką, nusprendėme važiuoti savo nuožiūra. Nuvykome prie Aukščiausiosios Tarybos ir pamatėme, kad tankai važiuoja link televizijos bokšto. Supratome, kad ten ir vyks puolimas. Prie bokšto išsiskyrėme su žmona, susitarę vėliau susitikti saugesnėje vietoje – prie gyvenamųjų namų. O aš pats su kitais vyrais nubėgau į tą vietą, kur buvo mažiausiai žmonių ir tikėjome, kad smogs desantininkai“, – prisimena R. Gradauskas.
Žmoną palikęs užnugaryje Robertas su kitais gynėjais, susikibę rankomis į grandinę, neleido sovietų kareiviams prasiveržti prie įėjimo į bokštą. „Pataikiau į patį tos atakos smaigalį“, – pasakoja Robertas.
„Pirmiausia atvažiavo šarvuota technika, tada už jos susiformavo desantininkų puolimo grupė. Buvome apjuosę bokštą. Prie pat sienos buvo pasitraukusios moterys, į priekį išėję vyrai. Mus bandė išsklaidyti metaliniais strypais daužydami, bet neišsklaidė.
Kai pradėjo tiesiog į žmones mėtyti sprogmenis, minia pakriko. Tuomet suformavę trikampį desantininkai puolė. Įvyko susistumdymas, keletas kareivių nugriuvo. Tada pradėjo šaudyti, sprogdinti. Į mane pataikė iš kelių vietų paleistos kulkos. Man peršovė abi kojas. Kelios kulkos praėjo pro striukę manęs nekliudžiusios. Man pakankamai pasisekė.
Kai pakėliau galvą, aplinkui buvo tik gulintys žmonės, o kareiviai subėgę į pastatą. Mane įkėlė į prie pastato budėjusią greitąją, iš jos prieš tai išėmę nušautą žmogų. Kitus sužeistuosius ir žuvusius paėmė naujai atvykusios mašinos, nes tankai sutraiškė smėlio barstytuvus ir mano greitoji niekaip negalėjo išvažiuoti. Joje gulėdamas ilgai laukiau. Šv. Jonų bažnyčia, į kurią vežė sužeistuosius, persipildė, todėl mane, kai automobilis jau galėjo pajudėti, išvežė į Santariškių ligoninę. Minioje buvusios moteriškės paprašiau pakviesti žmoną, tačiau žmona manęs nerado. Ją nuvežė į bažnyčią ir paprašė, kad atpažintų mane tarp žuvusiųjų. Kitą dieną, po atliktų operacijų, gydytojui pavyko prisiskambinti į namus ir pranešti apie mano sveikatą.“
Roberto kojos buvo peršautos uždraustomis išcentrinėmis kulkomis, kurios pažeidė kojų nervus. Tai nepalaužė jaunuolio laisvės dvasios. Kai 1991 m. rugpjūtį, prasidėjus sovietų pučui, vėl iškilo grėsmė Lietuvos nepriklausomybei, R. Gradauskas su ramentais nuskubėjo budėti prie Aukščiausiosios Tarybos: „Šis antrasis kartas buvo labai sunkus, nes viską jau buvau patyręs, žinojau, kas bus. Žmonės tada mane kvailino, sakė: „Kur tu eini? Jau dabar gi nieko nebebus. Nebebus jokių iškilmingų laidotuvių, jeigu tu to eini“. Nervinė įtampa buvo tokia didelė, kad pradėjau jausti vieną koją, judinti pėdą – pradėjo funkcionuoti jos nervai. Tai buvo esminis lūžis sveikstant, galėjau pradėti sportuoti.“
Pirmuosius 5–7 metus R. Gradauskui teko intensyviai gydytis. Tuomet Lietuvos gynėjas pradėjo aktyviai sportuoti, susižavėjo ekstremaliomis sporto šakomis: buriavimu, burlentėmis, banglentėmis. Su žmona, augindami dukrą, jie pabaigė universitetą ir gavo inžinierių diplomus, vėliau susilaukė dar dviejų vaikų. Šiuo metu R. Gradauskas vadovauja kelioms nedidelėms įmonėms, susijusioms su pervežimais ir logistika.
Daugiau apie KTU dėstytojų ir studentų dalyvavimą 1991 m. sausio įvykiuose galima sužinoti virtualioje parodoje „Sausio 13-ąją buvome didvyrių tauta“.
