Lazerio raštai elegantiškiems drabužiams

EMIGRACIJOS PAMOKOS

„Nors ir trumpai, tačiau gyvenau užsienyje, tad patyriau emigrantės gyvenimo skonį. Londone skaičiavau kiekvieną dieną iki grįžimo namo. Mane palaikė tik mintis, kad Anglijoje esu laikinai, mokausi, semiuosi patirties, kaupiu žinias, kurios grįžus į Lietuvą man padės rasti kūrybos kelią, – pasakoja N. Prabulytė ir tvirtina, kad kiekvienas turintis ambicijų žmogus gali rasti vietą po saule gimtinėje. – Gal pasirodysiu nekukli, išsišokėle, tačiau aš save laikau Lietuvos patriote: man mielos jos spalvos, kvapai, vaizdai. O kokia graži kalba, koks turtingas kultūros lobynas!“

Pasak N. Prabulytės, pasyvūs lietuviai per mažai vertina tai, ką turi. Laimė, namo grįžtantys emigrantai ar užsienius išmaišę ir įkvėpti juose matytų pavyzdžių menininkai įvairiais būdais mėgina prikelti liaudies tradicijas, papročius, gaivina amatus, ieško naujų būdų, kaip šiuolaikinėmis priemonėmis perteikti tautos kultūrinę savastį. Pašnekovė žavisi vilniečių dizainerių Jolantos Rimkutės ir Ievos Ševiakovaitės stiliaus namų „LT identity“ kūrybos kryptimi ir neslepia norinti juose dirbti.

„Balzakas yra pasakęs: „Kvailas tas, kuris madoje mato tik madą.“ Tautos tradicijos, papročiai perduodami iš kartos į kartą per pasakojimus, padavimus, dainas, mitinius personažus, ornamentiką, simbolius, spalvas ir raštų derinius – šiuolaikiškos Lietuvos ir pasaulio platybių kontekste visa tai atrodo senamadiška, atgyventa. Esu įsitikinusi, kad drabužiai gali būti puiki lietuviško identiteto skleidimo priemonė“, – teigia Neringa.

INOVATYVIOS TRADICIJOS

Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete aprangos mados inžineriją studijavusi N. Prabulytė magistro darbui „Inovatyvi lietuvių liaudies ornamentikos interpretacija aprangoje“ sukūrė nedidelę klasikinio stiliaus drabužių kolekciją. Jos puošybai panaudojo baltiškus simbolius – žalčiukus ir eglutes, kuriuos… išdegino lazeriu. Subtilūs kiauraraščių ornamentai iš kryželio dygsnių puošia suknutės krūtinę ar nugarą, sijono apačią. Dėl šio lengvo ažūro klasikinis, elegantiškas stilius, kurį taip mėgsta jaunoji kūrėja, tapo dar iškalbingesnis.

Taip Neringai pavyko suderinti tradicijas ir modernumą: siuvinėjimas kryželiu Lietuvoje žinomas nuo XIV a., lazerio naudojimas -šiuolaikinė, perspektyvi technologija. Juo galima graviruoti ir pjaustyti metalą, medieną, atlikti sudėtingas chirurgines operacijas, taip pat originaliai dekoruoti audinius.

Šis drabužių apdailos būdas sparčiai populiarėja užsienyje, o Lietuvoje tik žengia pirmuosius žingsnius. Kolekcija atspindi visas šiuolaikinės mados tendencijas. Dviejų garsių italų dizainerių Domenico Dolce ir Stefano Gabbanos mintis, kad pasinėrus į praeitį galima naujai interpretuoti šiuolaikinius klasikinius drabužius, Neringą įkvėpė jungti madingo kirpimo, konstravimo ir modeliavimo ypatumus, ji apdairiai pasirinko ir spalvas – baltą, juodą, tamsiai žalią.

„Tikiuosi, kad man pavyko pabrėžiant savastį, individualumą kartu parodyti žmogaus priklausomybę tam tikrai grupei“, -viliasi N. Prabulytė. Jos tikslas buvo sukurti tokius drabužius, kurie reprezentuotų tautos kultūrą, skatintų nesibodėti savo šalimi, o išvykus svetur sužadintų kitų tautų domėjimąsi Lietuva.

ĮKVĖPIMAS – IŠ PASAKOS

Pasak dizainerės, atspirties taško kolekcijai ji ieškojo labai atkakliai ir ne veltui juo tapo mūsų tautos pasididžiavimas – pasaka „Eglė žalčių karalienė“.

„Nepatikėsite, radau daugiau kaip šimtą jos variantų, dvylika skirtingų mokslinių interpretacijų. Pasakoje gausu lietuviško identiteto, daug inspiracijų. Nors pasaka baigiasi tragiškai, ji moko stiprybės, kantrybės, užsispyrimo, skatina būti ryžtingus, pažinti tai, kas paslaptinga, nepažįstama, nugalėti baimes, – sako Neringa, pagrindinius kūrinio veikėjus Eglę ir Žaltį pasirinkusi kaip du lietuvių liaudies simbolius. -Žaltys – namų sergėtojas, simbolizuoja gyvybinę energiją, Eglė, kaip amžinai žaliuojantis medis, – nemirtingumą, šventumą, saugo nuo blogio jėgų. Šie simboliai susiję su vaisingumu, gyvastimi, tik Eglė globoja medžius ir augalus, o Žaltys -žmones ir gyvulius. Eglutės ir žalčiukai -populiarūs audinių, apdarų, margučių, keramikos puošybos raštai.“

Laimingas sutapimas: ne tik sezono mados tendencijos, bet ir pati pasaka padiktavo audinių spalvas: balta – nerūpestinga Eglės jaunystė, meilė, žalia – brandumas, santuoka, vaikai, juoda – mylimo vyro mirtis, vaikų pavertimas medžiais.

N. Prabulytė prisipažįsta, kad nebuvo paprasta panaudoti lazerį. Pjaustymo lazeriu paslaugas teikiančiai įmonei ji pateikė įvairių ornamentų ir audinių pavyzdžių ir tik po daugybės bandymų paaiškėjo, kokio dydžio ir tankumo turi būti lazeriu išpjaustyti ornamentai, kad drabužis atrodytų nepriekaištingai, kokio pluošto audinys labiausiai tinka.

„Natūralūs pluoštai pasirodė nepatvarūs: lazerio spindulys ornamentų kraštų neapdegindavo – patempus audinys iro, todėl kolekcijai pasirinkau poliesterį -krašteliai nuo karščio apsilydė“, – aiškina Neringa, sukūrusi elegantiškų ir puošnių suknelių eskizus. Bet vėliau sumanymą šiek tiek pakeitė – nusprendė, kad drabužiai turi būti prieinami daugumai moterų.

 ATKAKLIAI KAUPIA PATIRTĮ

Pasak N. Prabulytės, geriausi jos charakterio bruožai – kantrybė ir užsispyrimas. Ji įsitikinusi, kad norint sukurti savo verslą, o toji ir siekia, reikia turėti ne tik verslininko gyslelę, bet ir daug patirties. Kaip tik todėl ji nesibodi keisti darbų, išbando visa, kas susiję su aprangos pramone: dirbo siuvėja, pardavėja, sukirpėja, atliko praktiką Londone pas dizainerę Sigitą Janelionytę, dalyvavo jos madų šou, o dabar darbuojasi bendrovėje „Kauno Baltija“.

Vaikystėje Neringa norėjo būti ir mokytoja, ir gamtininke, net septynerius metus dainavo chore, lankė sportinių šokių klubą. Tapti dizainere apsisprendė devintoje klasėje, kai nutarė laikyti dailės egzaminą, todėl pradėjo domėtis dailės istorija, mada, išmoko siūti.

„Pirmoji siuvimo mokytoja buvo močiutė: ji anksčiau dirbo siuvėja, tad turėjo ne tik siuvimo mašiną, bet ir šūsnį žurnalų, audinių. Pirmas rimtas mano siuvinys – suknelė  šimtadieniui: klasikinė, liemenuota, uždara. Labai bijojau su ja pasirodyti šventėje, bet padrąsino draugės, brolis – nuo tada siuvu sau beveik viską“, – šypsosi N. Prabulytė, studijų metais dalyvavusi renginiuose „Mada eina“, „Dizaino dienos“.

„Gyvendama Londone užsukau į audinių parduotuvę. Nustebau, kokia didelė jų pasiūla, kokios geros jie kokybės: dirbtinę odą nuo šilko sunku atskirti. Niekada nemaniau, kad oda gali man patikti, bet neatsilaikiau ir nusipirkau su mintimi, jog grįžusi į Lietuvą būtinai pasiūsiu ką nors originalaus“, – pasakoja Neringa.

Kaip tik renginiui „Dizaino dienos“ ji sukūrė dirbtinės odos drabužių kolekciją „Oda, kurioje aš gyvenu“. Jauna dizainerė nesibaimino, kad nukopijavo žinomo filmo pavadinimą: jis idealiai tiko – vaiskių spalvų drabužiai, papildyti santūrios elegancijos detalėmis, atkartojo visus figūros linkius.

SVARBIAUSIAS-ARTIMŲJŲ PALAIKYMAS

Neringa skundžiasi stokojanti laiko, dažnai pasiduodanti nuotaikų kaitai, o štai fantazijos jai niekada netrūksta: kūrybinės mintys sukasi dieną naktį, įkvėpimą dovanoja XX amžiaus dešimto dešimtmečio stilius, meno ir mados leidiniai, kostiuminiai filmai, šimtą kartą žiūrėtas „Seksas ir miestas“. Anksčiau ji maniusi, kad prireikus visus sumanymus nesunkiai prisimins, bet dabar jau turi užrašus, persipiešia eskizus. Beje, norėdama kuo tobuliau viską perteikti, Neringa pradėjo lankyti dailės mokyklą.

„Dieną naktį galėčiau verti vėrinius, tačiau labiausiai man patinka siūti. Manau, kad kiekvienai moteriai tai pravartu mokėti -būdas sutaupyti, gyventi ekonomiškai ir kartu turėti unikalių drabužių“, – įsitikinusi pašnekovė.

Neringa sako, kad jos gyvenimo pavyzdys – močiutė Kazė Šalinskienė: tremtis, nepritekliai, ankstyva dukters mirtis, tada Neringai tebuvo vos penkeri. Močiutė pasiėmė auginti visus keturis anūkus – niekada nesiskundė, neprarado tikėjimo, geros nuotaikos.

„Man ji ir močiutė, ir mama, ir draugė. Anksčiau atrodė, sena – ar ji gali suprasti, kas vyksta jauno žmogaus viduje? Bet klydau: močiutė moka prakalbinti, išklausyti, patarti. Jaučiu jos palaikymą visur ir visada, – prisipažįsta N. Prabulytė ir šypteli – prisimena savo sužadėtinį Darių. – Jis taip pat mane puikiai supranta, palaiko, kai reikia, padrąsina, o mano užsispyrimą laiko geru charakterio bruožu. Siūdama drabužius anksčiau klausdavau vyresnio brolio nuomonės, dabar prašau patarti Darių: vyriškas žvilgsnis akylesnis. Nors psichologai ir stilistai tikina, kad puošiamės dėl savęs, vis dėlto pirmiausia į save norime atkreipti vyrų dėmesį.“

AUDINIŲ DEGINIMAS LAZERIU

Gaminių apdorojimas lazeriu – vienas perspektyviausių būdų, taikomų tiek audiniams pjaustyti, tiek jų apdailai. Reguliuojamas lazerio spindulys paveikia audinius galingu šviesos pluoštu, todėl toks prietaisas aprangos pramonėje daug geresnis nei kiti audinių apdirbimo būdai: didelis pjovimo greitis, mažos darbo laiko ir medžiagų sąnaudos, lankstesnė gamyba.

Vienas pagrindinių lazerio privalumų – ypatingas tikslumas: juo galima išpjauti sudėtingas detales, įmantrius kontūrus, nupjauti audinių kraštai idealiai lygūs, o sintetinių -dar ir apsilydo, tad neirsta, be to, deginimo žymių beveik nelieka. Galima keisti kai kuriuos prietaiso parametrus: galią, spindulio skersmenį, apdorojamo audinio plotą. Tai leidžia ne tik išpjaustyti, bet ir išgraviruoti paviršių – pagal pasirinktą ornamentą nudeginti atskirus jo plotus. Tokia technologija labai populiari dekoruojant odą, džinsinį audinį.

Šaltinis: Šeimininkė