Leonas Balaševičius. Ar slėniai Lietuvoje – perdėtų lūkesčių ir netolygių investicijų įkaitai?

Leonas Balaševičius, Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslo ir inovacijų prorektorius

Jei kalba pasisuka apie slėnį, daugeliui atmintyje iškyla stereotipas, susijęs su JAV. Juk būtent šioje šalyje gimė Silicio slėnio fenomenas: nuo aštuntojo dešimtmečio San Francisko pakrantėje formavosi mokslo ir verslo jungčių sistema, išauginusi verslo ir technologijų lyderius, tarp kurių – „Apple Inc.“, „Google“, „Hewlett-Packard“, „Intel“, „ASUS“, „Mozilla Foundation“ ir daugelis kitų gerai žinomų vardų.

Labai retai nutinka, kad būtų prisimenamas kitas JAV atvejis – Mirties slėnis, esantis žemiausioje Amerikos žemyno vietoje. Kadaise į jį plūdo aukso ieškotojai, karštligiškai tikėjęsi galimybių praturtėti. Laikui bėgant pasirodė, kad aukso ten nebuvo tiek, kiek tikėtasi. Be to, slėnyje vyrauja nepalankios sąlygos – čia kepina rekordinis karštis, tad bioįvairovė – skurdi, ekosistema – specifinė.

Šie vaizdiniai, nors ir itin tolimi Lietuvos realybei, bet atskirais akordais suskamba tada, kai aptariama Lietuvoje veikiančių integruotų mokslo, verslo ir studijų centrų – slėnių situacija. Nepilnai prieš 15 metų Lietuvoje pradėję kurtis junginiai jau spėjo išgyventi praeitį, kurios epizodai pažymėti ir mitais, ir kaltinimais, ir gerais pavyzdžiais.

Netolygaus, bet gausaus investavimo istorija

Lietuvoje slėniai formaliai kūrėsi nuo 2007 m., kai LR Vyriausybė nutarimu patvirtino slėnių kūrimo ir plėtros koncepciją. Nuo tada slėnis apibrėžiamas kaip mokslinių tyrimų, studijų ir žinioms imlaus verslo potencialas. Kitaip tariant, tai subjektų visuma, paprastai sutelkta vienoje teritorijoje, turinti bendrą arba susijusią infrastruktūrą ir kryptingai prisidedanti prie žinių visuomenės ir žinių ekonomikos kūrimo. Slėniai suprantami kaip apimantys tris susijusius elementus – mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP), studijas ir žinioms imlų verslą bei jų bendrai naudojamą arba susijusią infrastruktūrą ir tarpusavio sąryšius.

2008 m. LR Vyriausybė priėmė nutarimą steigti ir iki šios dienos gyvuoja 5 integruoti mokslo, studijų ir verslo slėniai: „Saulėtekio“, „Santaros“, „Nemuno“, „Jūrinis“ ir „Santakos“.

Tuomet slėnių atsiradimą lydėjo įspūdingos investicijos. LR Finansų ministerijos inicijuoto vertinimo duomenimis, bendros investicijos į slėnius 2007-2020 m. laikotarpiu sudarė 571,77 mln. Eur. Įdomu tai, kad per pirmuosius septynerius metus buvo investuota 83 proc. šios sumos, likę 17 proc. investuoti 2014-2020 m. laikotarpiu.

Kaip pamena, pavyzdžiui, KTU dirbantys kolegos, faktiškai iki slėnių susikūrimo mokslo ir studijų institucijos dar niekada nebuvo gavusios tokios apimties finansavimo nuo pat nepriklausomybės atkūrimo laikų. Slėnių iniciatyva privertė prie vieno stalo susėsti mokslo, verslo ir valdžios institucijas  ir sutarti, kokie yra mokslo bei verslo vystymo prioritetai, kaip mokslininkai gali aktualiais verslui tyrimais užtikrinti Lietuvos ekonomikos augimą. Tuo metu kūrėsi slėnių asociacijos, kurių narėmis tapo ir stambios verslo įmonės.

Lūkestis – žaibiška finansinė sėkmė?

Būtina pažymėti, kad slėnių plėtra daugiausia buvo finansuota ES struktūrinių fondų lėšomis. Remiantis duomenimis, iš viso slėnių kūrimui ir įveiklinimui buvo skirtos 22 ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamos priemonės, pagal jas buvo įgyvendinti 379 projektai. Didžioji dalis projektų, skirtų Slėnių infrastruktūros kūrimui, buvo įgyvendinti iki 2016 m. pavasario.

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos atrodo, kad neretai slėnių atsiradimą lydėjo perdėtos euforijos nuotaikos, sumaišytos su nepakankamu įsigilinimu į situaciją. Regis, tai peraugdavo į milžiniškus politinius lūkesčius, bet ar pagrįstus? Dalis visuomenės į Lietuvos slėnių veiklas žiūrėjo kaip į Silicio slėnio sėkmės atvejų pakartojimus, tik gerokai pagreitintas ir sumažintas jo versijas. Jeigu Silicio slėnis vystėsi kelis dešimtmečius, daug kompanijų patyrė nesėkmių, kol palaipsniui išaugino inovacijas ir rinkos gigantus, tai Lietuvoje, panašu, tokie dėsniai neturėjo galioti. Deja, mokslo bendruomenės ir kitų ekspertų perspėjimai, kad investicijos į MTEP visada pasižymi aukštu rizikos lygiu, regis, liko neišgirsti.

Galimai reaguodama į palaipsniui kylantį spaudimą, dar 2015 m. tuometė LR Švietimo ir mokslo ministrė spaudoje pakomentavo: „Žvelkime realiai: antrojo Silicio slėnio Lietuvoje neturėsime. Bent per artimiausius dešimtmečius. Tačiau pasvarstykime, ar tikrai jau taip prastai, jeigu Lietuvoje susikurs saviti mokslo, studijų ir verslo telkiniai?“

Panašu, kad tai dalies visuomenės neįtikino. Intencijos įvertinti, ar valstybės investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą siekiant inovacijų augimo yra rezultatyvios, privedė prie Valstybės kontrolės audito. 2017 m. jo ataskaitoje pažymima: slėniai  – užmiršti ir nevaldomi, mokslo ir verslo bendradarbystė – dar nepakankama. Audito rekomendacijos adresuotos tuometėms LR Švietimo ir mokslo ir Ūkio ministerijoms, Vyriausybės kanceliarijai.

Tuo tarpu 2019 m. atliktame ES fondų ir kitų investicijų į švietimo ir mokslo infrastruktūrą masto ir poveikio vertinime išvados jau nebe tokios pesimistiškos: pasirodo, vertinant investicijų į slėnius rezultatyvumą, matyti, kad Slėniai bendrai visa apimtimi pasiekė daugiau nei 80 proc. analizuotų rodiklių reikšmes. Be to, vertinant investicijų į slėnius poveikį iš verslo perspektyvos, matoma, kad slėnių kūrimas suteikė reikalingas testavimo ir sertifikavimo paslaugas, užtikrinant eksportui į Vakarų Europą reikiamą standartų atitiktį.

Didžiausios investicijos – infrastruktūrai

Primindamas šiuos slėnių istorijos epizodus, atkreipčiau dėmesį ir į tai, kad daugiau negu 80 proc. visų lėšų buvo investuota į slėnių infrastruktūros plėtrą. Taip, tada to mokslo ir studijų institucijoms labai trūko – iki tol Lietuvos mokslininkai, norėdami atlikti reikalingus tyrimus, turėdavo prašytis pas kolegas į užsienį.  Tiesa ta, kad tuomet išauginti slėniai iš esmės buvo didelis pažangos žingsnis, siekiantis panaikinti iki tol egzistavusius MTEP infrastruktūros atotrūkius tarp Lietuvos ir kitų išsivysčiusių valstybių. Turimos MTEP įrangos ir technologijų prasme, infrastruktūros atotrūkis tais laikais buvo didžiausias.

Vis dėlto, per tiek metų tik 12 proc. visų investuotų lėšų buvo skirta slėnių įveiklinimui. Minimo Valstybės kontrolės audito metu užsienio ekspertai ir valstybiniai auditoriai, vertindami slėnių programų įgyvendinimą, pažymėjo, kad neužtenka vien atnaujinti infrastruktūrą. Siekiant, kad ji uždirbtų pajamų ir netaptų našta mokesčių mokėtojams, būtina ją įveiklinti: sutelkti aukšto lygio mokslinį ir vadybinį potencialą, ugdyti jų kompetencijas, užtikrinti verslo dalyvavimą, t. y. investuoti į „minkštuosius“ projektus.

Pats metas galvoti apie tolesnę perspektyvą

Taigi apibendrindamas tai, kas išdėstyta aukščiau, išreiškiu nuomonę, kad Lietuvos slėnių situacija buvo tarsi kažkur pasiklydusi mitiniuose vaizdiniuose. Lietuvoje veikiantys slėniai nėra, o ir niekada negalėjo būti pažodžiui Silicio atvejį pakartojantys analogai.

Kita vertus, džiugu, kad iki šiol šie junginiai niekada nepriminė ir mirties slėnių: jų telkiamos MTEPI ekosistemos gyvuoja, neretai slėnių jungiamos organizacijos yra vienos pagrindinių Europos programos „Horizontas 2020“ Lietuvoje projektų vykdytojų. Pavyzdžiui, „Santakos“ slėnio asocijuotos narės, tarp kurių KTU, LSMU, VDU, LEI, realizuoja 102 projektus iš 493, kuriems Lietuva gavo dotacijas 2014- 2021 m. laikotarpiu. Pastarųjų vertė siekia daugiau kaip 94 mln. Eur.

Tikiu, kad į ateitį slėniuose suvienyti žmonės žvelgia su viltimi ir noru dirbti dar kryptingiau, nuosekliau bei rezultatyviau. Tik šiandien norėtųsi kelti esminį klausimą: ar bus kam dirbti tuose slėniuose ateityje apskritai? Ir kiek bus gyvybinga jų vienijama ekosistema, jeigu nepritrauksime pakankamai jaunimo?

Aišku tai, kad nuo 2022 m. slėnių ir jų vienijamų organizacijų laukia naujas etapas. Dabar pats laikas – ir valdžiai, ir mokslui, ir verslui, ieškoti  sprendimų, kurie susiję būtent su žmogiškųjų išteklių valdymu ir investavimu į šį aspektą. Šiuo metu reikalingiems moksliniams tyrimams vystyti, inovacijoms kurti ir joms komercinti labiausiai stinga nebe brangios įrangos, o sisteminio dėmesio tai galinčių daryti tyrėjų pritraukimui, telkimui, ugdymui ir išlaikymui.

Šiandien didžiausia ir universali problema – nepakankamas naujos kartos kvalifikuotų tyrėjų skaičius, primenantis Aisbergo viršūnę. Nors tikrąsias jos apimtis pamatysime dar ne šiemet, bet jau akivaizdu: dabartinis Lietuvos lygis –  apytiksliai priimama 500 naujų doktorantų per metus, apginama apie 300 disertacijų per metus – vargiai užtikrins reikiamos kvalifikacijos tyrėjų skaičių visoje inovacijų ekosistemoje. Juolab, kad statistika rodo augantį verslo investicijų srautą į MTEP veiklas, iš ko galima daryti prielaidą, kad įmonėms tokių žmonių taip pat galimai reikės gerokai daugiau.

Būsima investicijų į MTEP veiklas (o kartu ir į slėnius) logika turėtų būti pagrįsta idėja, kad nuolat stiprinami mokslo ir verslo slėniai turi tapti MTEPI ekosistemos branduoliais, telkiančiais aukščiausios kvalifikacijos tyrėjus ir įveiklinančiais turimą mokslo, verslo ir studijų potencialą.

Naudoti informacijos šaltiniai:
https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.294885?jfwid

https://www.esinvesticijos.lt/lt/dokumentai/europos-sajungos-fondu-ir-kitu-investiciju-i-svietimo-ir-mokslo-infrastruktura-masto-ir-poveikio-vertinimas

https://www.valstybeskontrole.lt/LT/Product/23697