Lietuva ir Ukraina rankšluosčių istorijoje: kviečia apsilankyti parodoje

Puošiant patalpą rankšluostį kabindavo į dailią rankšluostinę ant galinės ar šoninės namo sienos. Pietų ir Pietryčių Lietuvoje rankšluostinė taip pat kabinta ir kampe, po lentynėle. Rankšluosčius, kaip ir daugelį buityje naudotų audinių, audė šeimos moterys ir merginos iš savo ūkyje užaugintų, rečiau – iš pirktinių žaliavų. Namie užsiaugindavo ir apdirbdavo linų pluoštą, pirkdavo medvilnę.

Rankšluosčių audimo raštai ir technikos

Anot projekto vykdytojos Žanetos Rukuižienės, senesni paprastesnių raštų rankšluosčiai audžiami dimine keturnyte, sudėtingesni – per 5, 8, 12, 16 ir daugiau nyčių, servetine technika. Raštai labai paprasti: įvairūs langučiai, stulpeliai ar dryželiai. Vėlyvesni XIX a. pab. – XX a. pr. rankšluosčiai stebina raštų įvairumu ir jų komponavimo išradingumu bei subtilumu. Pagrindiniai raštų motyvai yra geometriniai, ritmingai kartojasi per visą audinį. Raštus sudaro įvairiausio dydžio langeliai bei jų kombinacijos, išilginiai ir skersiniai stulpeliai, vingučiai, rozetės, žvaigždutės ir pan.

„Rinktiniai rankšluosčiai paplito XX a. IV dešimtmetyje“, – pasakoja doc. E. Kumpikaitė. Tuo metu vyravo augaliniai ir gyvūniniai rašto motyvai, kurie gana retai stambiu planu buvo išdėstomi audinyje. Buvo sutinkami lelijėlių, dobilėlių, rugiagėlių ir vazonėlių motyvai, dažnai perpinti su gyvūniniais motyvais, kaip gaideliai ar balandėliai, simbolizuojantys šeimos laimę ir ramybę.

Rankšluosčiai ukrainiečių tradicijose

„Ukrainiečių vestuviniai rankšluosčiai yra ypatingai skirtingi“, – pasakoja projekto vykdytoja Ukrainoje Lyudmyla Herus. Jie buvo naudojami beveik visuose vestuvių ceremonijos etapuose ir dažnai turėjo šiuos etapus atitinkančius pavadinimus: „piršlybos“, „sužadėtuvės“, „dovanojimas“. Piršliai buvo apjuosiami „piršlybų“ rankšluosčiais, kaip sutikimo sutuokti ženklu, prieš vestuves rankšluosčiais buvo puošiami namai, o vestuvių duona buvo surišama rankšluosčių arba padedama ant jo. Rankšluostis pasitarnaudavo ir kaip padėkos dovana vestuvių dalyviams bei vyro artimiesiems. Kai kuriose Ukrainos vietovėse jaunamartė ryte pakabindavo savo rankšluosčius vyro namuose, tokiu būdu prisijungdama prie šeimos.

Rankšluostis interjere atliko meninę ir estetinę funkciją. Namuose rankšluosčiai buvo kabinami po ikona, virš ikonos, po langu ar virš jo. Rankšluosčio vieta interjere dažnai atsispindėdavo jo pavadinime: „bozhnyky“, „pokutni“, „kilkovi“, „zaviesy“. Interjero rankšluosčiai, kaip ir vestuviniai, pasižymi gausybe kompozicinių sprendimų.

Valstiečiams svarbios buvo ir apsauginės rankšluosčio funkcijos. Visų pirma, tai susiję su aukojimo rankšluosčiais, kuriuos ausdavo iš lino bendrai visos kaimo moterys per vieną dieną, nenutrūkstant darbui. Šie rankšluosčiai padėjo kovoti su epidemijomis, stichinėmis nelaimėmis ir ligomis. Jie būdavo 3–6 metrų, kartais iki 20 metrų ilgio, dažniausiai be puošybos.

Pasak L. Herus, šiuolaikinėje Ukrainos kultūroje rankšluostis įgijo etninio simbolio statusą ir iki šių dienų išlieka svarbiu šeimos ir kalendorinių ritualų atributu.

Ukrainietiškų rankšluosčių puošyba

Nykorak pasakoja, kad mažiausiai puošti buvo buitiniai ir virtuviniai rankšluosčiai. Kartais tik siauresni skersiniai jų kraštai būdavo puošiami smulkiomis skersinėmis juostelėmis. Apeiginiai rankšluosčiai buvo puošnesni. Rankšluosčiams, dengiantiems velykinį krepšelį arba krepšelį su daržovėmis, buvo būdinga, kad centrinė rankšluosčio dalis ir šoniniai kraštai buvo puošniausi. Dažniausi puošybos elementai buvo spalvotos juostelės ir geometrinė ornamentika, sudaryta iš tokių motyvų kaip rombai, rozetės, kryžių figūros.

Anot projekto vykdytojos Tetianos Kutsyr, prabangiau dekoruoti rankšluosčiai buvo kabinami ant kabyklėlės, vadinamos „hriedka“. Šie rankšluosčiai buvo labiausiai paplitę Užkarpatėje. Buvo kabinama po kelis, o kartais ir iki 12 rankšluosčių, ir jie buvo reikšmingas gyvenamųjų namų interjero akcentas. Šių rankšluosčių puoštas tik vienas galas, kuris būdavo rodomas išorinėje patalpos pusėje. Du trečdaliai tokių rankšluosčių buvo užpildyti skersinėmis raudonos spalvos juostomis, kartais pertraukiamomis šaltesne tamsiai mėlyna ar kitokia spalva.

Taip pat gausiai puošti rankšluosčiai, skirti kabinti ant ikonų ir portretų. Jie labiausiai paplitę Volynės ir Polisios regionuose. Šie rankšluosčiai dažniausiai ilgi, net iki kelių metrų ilgio, o jų ornamentika sutelkta daugiausiai siauresniuose skersiniuose kraštuose. Daugelyje Polisios rankšluosčių ši puošyba kartais buvo sutelkta rankšluosčio viduryje, nors kartais juose pasitaikydavo siauresnių neraštuotų juostų. Vyraujanti spalva buvo raudona, derinama su nedideliu kiekiu juodos. Pokario laikotarpiu buvo pridedama daug kitų šiltų ir šaltų spalvų.

Etnografiniai rankšluosčiai – viena iš gražiausių ir svarbiausių lietuvių ir ukrainiečių materialiojo paveldo dalių, naudotų abiejų šalių tradicijoms, interjero puošybai ir buičiai.

Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas

„Unikalios etnografinės tekstilės technologijos: išsaugojimo patirtis Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje“ – tai jau antrasis bendras Kauno technologijos universiteto (KTU), Lietuvos liaudies buities muziejaus ir Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Etnologijos instituto Lietuvos-Ukrainos dvišalio bendradarbiavimo projektas“, – pasakoja projekto vadovė Lietuvoje KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto docentė Eglė Kumpikaitė.

„Pirmojo projekto „Vakarų Ukrainos ir Lietuvos etnografinės tekstilės ornamentika: universalūs ir unikalūs parametrai“ metu dirbta Lietuvos ir Vakarų Ukrainos muziejų fonduose, kur surinkta labai daug medžiagos apie etnografinę interjero tekstilę (taip pat ir rankšluosčius), jos ornamentiką, struktūrą, spalvas, puošybą ir kitus svarbius parametrus“, – prisimena projekto vykdytoja Daiva Milašienė.

Antrasis bendras projektas skirtas žinių apie senąsias etnografinės tekstilės technologijas sklaidai abiejose šalyse. Anot projekto vadovės Ukrainoje prof. Olenos Nykorak, vienas iš pagrindinių šiuo metu vykdomo projekto rezultatų yra Vakarų Ukrainos ir Lietuvos etnografinių rankšluosčių paroda „Ausk, sesute, abrūsėlius“. Parodoje pristatomi Lietuvos liaudies buities muziejaus ir Lvivo Klementijaus Šeptickio liaudies architektūros ir buities muziejaus tekstilės rinkinių eksponatai – rankšluosčiai, ir Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Etnologijos instituto mokslininkių ekspedicijose darytos nuotraukos.

Paroda yra vienas iš Lietuvos-Ukrainos dvišalio bendradarbiavimo mokslo ir studijų srityse projekto „Unikalios etnografinės tekstilės technologijos: išsaugojimo patirtis Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje (UNIETHNOTEX)“ rezultatų. Projekto partneriai – Kauno technologijos universitetas, Lietuvos liaudies buities muziejus, Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Etnologijos institutas.

Parodos rengimą finansavo Lietuvos liaudies buities muziejus, Lietuvos mokslo taryba ir Ukrainos švietimo ir mokslo ministerija (projekto numeris Lietuvoje – S-LU-22-5, Ukrainoje – M/21-2022)