Tuo tarpu NATO kariuomenės jau kurį laiką turi ir naudoja kryptinės energijos ginklų (angl. directed energy weapons), įskaitant mikrobangų ar lazerių sistemas, kurios dažniausiai skirtos įvairios rūšies techninei įrangai neutralizuoti, tačiau gali būti naudojamos ir gyvajai jėgai stabdyti.
Kas yra nekinetinis ginklas?
Nekinetiniai ginklai – tai plačiai apibrėžiama ginkluotės kategorija, kuri taikinį veikia ne tiesiogine mechanine energija (ne sviediniu, kulka ar skeveldra), o kitais fiziniais poveikiais. Dažniausiai tai yra kryptinės energijos ginklai. Tokie ginklai generuoja tam tikros rūšies energijos spindulį ar bangas, kurios gali sutrikdyti gyvos jėgos ar technikos veikimą.
Šiai kategorijai priklauso, pavyzdžiui, elektromagnetiniai ginklai (mikrobangų spinduliai, lazeriai, elektromagnetiniai impulsai) bei akustiniai ginklai (labai didelio intensyvumo garso ar infragarso bangų spinduliuotė).
Čia galima paminėti ir kitą nemirtiną kovos įrangą, kuri veikia per jutimus ar psichiką – pavyzdžiui, akinamosios šviesos spinduliai ar cheminės-dirginančios medžiagos. Pagrindinis tokios ginkluotės tikslas yra laikinai neutralizuoti arba sutrikdyti priešininką fiziškai, nesunaikinant infrastruktūros ir (idealiu atveju) nesukeliant ilgalaikių ar mirtinų sužalojimų.
Pažymėtina, kad nekinetiniai ginklai mūšio lauke yra naudojami jau seniai. Didelę svarbą moderniuose kariniuose konfliktuose turi elektroninės kovos priemonės (angl. EW – electronic warfare): radarų slopinimas, ryšių trukdymas, elektromagnetiniai impulsai (angl. EMP – electromagnetic pulse), galintys išvesti iš rikiuotės elektroninę įrangą.
Lietuvoje taip pat nuolatos jaučiamas GPS signalų trikdymas, sklindantis iš Karaliaučiaus. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais intensyviai tyrinėjami nekinetiniai ginklai, veikiantys būtent gyvąją jėgą, siekiant sukelti skausmą, dezorientaciją, paniką arba laikinai pakenkti juslėms.
Prasiskverbia į odos paviršių
Garsiausias mikrobangomis paremto ginklo pavyzdys – JAV sukurta sistema „Active Denial System“ (ADS), dar vadinama „skausmo spinduliu“.
Šis prietaisas skleidžia didelio intensyvumo milimetrinių bangų mikrobangų spindulį, kurio bangos ilgis ~3,2 mm (95 GHz). Fiziškai toks spindulys sukelia dielektrinį kaitinimą taikinyje, taip pat kaip ir buitinė mikrobangų krosnelė.
Tačiau skirtingai nuo buitinės mikrobangų krosnelės, veikiančios ~2,45 GHz dažniu, ADS naudoja daug aukštesnį dažnį (95 GHz), dėl to energija prasiskverbia tik 0,4 mm į odos paviršių ir gali jį įkaitinti iki ~50–55°C per kelias sekundes. Tai sukelia stiprų deginantį skausmą, priverčiantį instinktyviai trauktis iš spindulio zonos. Trumpas tokios spinduliuotės poveikis sukelia tik odos paraudimą. Žinoma, galima sukurti tokias sistemas, naudojančias mažesnius dažnius, kurios galėtų sukelti giliau esančių audinių pažeidimus.
Didelio intensyvumo mikrobangų impulsai taip pat tyrinėjami kaip priemonė skirta techninei įrangai išjungti ar/ir sugadinti. Pavyzdžiui, kuriamos HPM (angl. high-power microwave) sistemos ir net raketos (CHAMP projektas), kurios skleidžia trumpus galingus mikrobangų impulsus, galinčius sugadinti elektronikos komponentus, išjungti radarus, ryšio priemones. Toks impulsas – tarsi lokalizuota elektromagnetinė bomba, galinti išvesti iš rikiuotės priešininko elektroniką be kinetinės atakos.
Pasireiškė diplomatams
Pulsuojantys radijo dažniai siejami ir su paslaptinguoju „Havanos sindromu“. Havanos sindromas – tai ne iki galo paaiškintas sveikatos sutrikimų rinkinys, apie kurį nuo 2016 m. pranešė JAV ir Kanados diplomatai bei žvalgybos pareigūnai, dirbę Kuboje ir kitose šalyse.
Žmonės skundėsi staigiais galvos skausmais, galvos svaigimu, pykinimu, klausos sutrikimais, koncentracijos ir atminties problemomis, kartais – spaudimo ar garso pojūčiu galvoje. Iš pradžių buvo spėliojama apie galimą kryptingą mikrobangų ar garso poveikį, tačiau vėlesni tyrimai pateikė ir alternatyvių paaiškinimų, įskaitant psichologinius veiksnius ar aplinkos įtaką. Iki šiol nėra vieningo mokslinio sutarimo dėl „Havanos sindromo“ priežasčių.
Kitas elektromagnetinių ginklų tipas – lazeriai. Lazerio spindulys taip pat nekontaktiniu būdu perduoda energiją taikiniui. Karinėje įrangoje sutinkamos tiek matomos šviesos, tiek infraraudonųjų spindulių lazerinės sistemos.
Galingi lazeriai gali būti skirti fiziniam taikinio sunaikinimui (mechaniškai sugadinti droną ar raketą skrydžio metu), tačiau egzistuoja ir akinamieji lazeriai. Silpnesnio intensyvumo, plačiau skleidžiamas lazerio spindulys gali apakinti priešininką.
Priklausomai nuo poveikio trukmės apakimas gali būti laikinas arba likti visam laikui. Dėl šio galimo poveikio dar 1995 m. priimtas tarptautinis draudimas naudoti ginklus, specialiai sukurtus apakinti. Vis dėlto lazeriai plačiai naudojami kaip įvairių optinių jutiklių (pvz. žemė-oras raketų optiniai sekikliai) naikinimo (ar laikino sutrikdymo) priemonės.
Kova garsu
Antroji nekinetinių ginklų šeima – garsiniai arba akustiniai ginklai. Jų veikimas paremtas didelio intensyvumo garso bangomis, kurios gali fiziškai paveikti taikinį per klausos organus, slėgio bangą ar net viso kūno vibraciją.
Vienas tokių įrenginių yra LRAD (angl. Long Range Acoustic Device), dažnai vadinamas tiesiog garso patranka. LRAD – tai kryptinis garsiakalbių masyvas, galintis skleisti itin intensyvų ir siaurai fokusuotą garso pluoštą.
Įrenginys atrodo tarsi didelė plokščia lėkštė (~0,5–1 m skersmens), sudaryta iš daugelio sinchroniškai veikiančių garsiakalbių. Taikinio zonoje sukeliamas kurtinantis triukšmas, tačiau vos už kelių dešimčių metrų poveikio praktiškai nebelieka.
LRAD NATO kariuomenėse naudojamas žodiniams įspėjimams dideliu atstumu, nes naudojant šią įrangą žmogaus kalbos suprantamumas išlieka net už kilometro. Naujausių LRAD modelių garso slėgio lygis siekia ~160 dB 1 metro atstumu. Tai reiškia, kad net už 20 metrų gali jaustis 110–120 dB lygio garsas – pakankamas sukelti skausmą ausyse ir laikiną kurtumą. 160 dB triukšmas arti ausies gali suplėšyti ausies būgnelį ir pažeisti vidinę ausį, sukelti vestibiuliarinio aparato (pusiausvyros) sutrikimus.
Infragarsas – tai garso bangos, kurių dažnis žemesnis nei 20 Hz, t. y. žemiau žmogaus girdimumo slenksčio. Populiariojoje literatūroje infragarsui priskiriamos įvairios sąmokslo teorijos: esą tam tikras dažnis (~7 Hz) gali sukelti vidaus organų rezonansą ir net sustabdyti širdį, o vadinamoji „rudoji nata“ (angl. brown note) (~5 Hz) neva priverčia žmogų prarasti žarnyno kontrolę. Nors tokie ekstremalūs efektai nėra moksliškai ar eksperimentiškai patvirtinti, infragarsas tikrai veikia fiziologiškai.
Esant pakankamai didelei jo amplitudei, infragarso bangos gali sukelti nerimą, pykinimą, galvos skausmą, spaudimo pojūtį. Tikėtina, kad tai susiję tiek su vidinės ausies pusiausvyros sistemos dirginimu (panašiai kaip žemo dažnio virpesiai sukelia jūros ligą), tiek su rezonansiniais reiškiniais krūtinės ląstoje, akyse.
Primena Venesuelos atvejį
Karinis susidomėjimas infragarsu yra pastovus todėl, kad tokios bangos mažai slopinamos ore, be to, jos jaučiamos visu kūnu, todėl ausų apsauga tampa neveiksminga. Jau nuo XX a. pabaigos buvo mėginimų kurti kryptinius infragarsinius šaltinius. Galima rasti eksperimentų su infragarsu imituojant kitus garso šaltinius – pvz. lėktuvų variklių triukšmą.
Ši idėja sugrįžta ir dabar imituojant dronų ar kitų skraidyklių garsą sukeliant nerimą/baimę priešininkui (tik jau nebe infragarsiniame diapazone, bet kaip girdimo dažnio nekinetinis ginklas). Taip pat yra fiksuota bandymų sukurti infragarsinę patranką, kuri taikinio zonoje žmonėms galėtų sukelti nerimo jausmą, pykinimą. Tačiau bent kol kas veikiančios efektyvios infragarsinės ginkluotės nėra.
Dažniausiai sutinkamas, ir jau minėtas garsu paremtų ginklų pavyzdys, tai kurtinančios granatos (angl. flashbang). Tai nedideli sprogstamieji užtaisai, sukurti sukelti didžiulį šviesos blyksnį (~7 mln. kandelų) ir kurtinantį trenksmą (160–180 dB).
Sprogstamasis užtaisas projektuojamas taip, kad nesusidarytų skeveldros. Dažnai granatos korpusas popierinis ar plastikinis, tad nėra sužalojama šrapneliu, tačiau garsas ir slėgio banga sukelia laikiną aklumą, kurtumą, pusiausvyros sutrikimą ir išgąstį.
Šių granatų smūginė banga (nors ir silpnesnė už kovinio užtaiso) gali sukelti vidaus traumas – medicinoje aprašoma, kad sprogimų pirminės bangos trauma pažeidžia plonas membranas: ne tik ausies būgnelius, bet ir plaučius, žarnyną, akis. Tad, jeigu kurtinančioji granata sprogsta arti veido, gali imti kraujuoti iš ausų, nosies, žmogus gali net prarasti sąmonę dėl smegenų sukrėtimo.
Psichologinis veiksnys
Grįžtant prie liudininko iš Venesuelos minėtų simptomų (kraujas iš nosies, koordinacijos netekimas), visi jie galėtų kilti tiesiog nuo galingo trenksmo ir šviesos blyksnio. Jeigu nedidelėje patalpoje būtų susprogdintos kelios galingos kurtinančios granatos, netoliese esantys žmonės tikrai gali gauti kontūziją: jiems bėgs kraujas iš sužalotų nosies kapiliarų, ausų, jie jaus pykinimą (smegenų sutrenkimo simptomas), galbūt vemti krauju (jei buvo prarytas kraujas iš nosiaryklės ar pažeistas skrandis).
Įdomu, kad net pasakojimai (tokie, kaip šis aptariamas iš Venesuelos) gali būti laikomi tam tikru nekinetiniu ginklu. Net jei ir nepatvirtintas, minėtas gandas gali psichologiškai demoralizuoti galimus priešininkus net ir be tikro ginklo panaudojimo.
Vien žinojimas, kad kažkur gali būti nepastebimas prietaisas, kuris akimirksniu gali pažeisti odą, akis, ausis ar vidaus organus, kelia didelį psichologinį nerimą priešininkui. Nekinetinių ginklų kūrimas įneša naują matmenį į ginklavimosi varžybas – ne tik fizinį, bet ir psichologinį.
