Nevyriausybinės organizacijos (NVO) Lietuvoje: kas slepiasi po šia santrumpa?

„Vienas iš pagrindinių atviros visuomenės bruožų – tai nevyriausybinės organizacijos (NVO), kurių tikslas yra, tarpininkaujant tarp visuomenės ir šalies vyriausybės, gerinti vietos gyvenimo sąlygas ar padėti tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga. Tačiau besiplečianti nevyriausybinių organizacijų įvairovė skatina didinti šių organizacijų veiklos, valdymo ir finansavimo skaidrumą“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) docentė Alfreda Šapkauskienė.

Docentės teigimu, buvusio sovietinio bloko šalyse, kuriose visuomenė paprastai nepasitiki nevyriausybinių organizacijų veikla, skaidrumo klausimas tampa ypatingai svarbus: „Vienas iš šios problemos sprendimo būdų galėtų būti NVO informacijos atskleidimas internetinėse svetainėse, kas padidintų NVO veiklos skaidrumą ir visuomenės pasitikėjimą.“

Pasaulyje auga NVO formų įvairovė

Siekiant užpildyti šią spragą, KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) Apskaitos katedros mokslininkės profesorė Lina Dagilienė, docentės Alfreda Šapkauskienė ir Šviesa Leitonienė ištyrė, koks yra Lietuvos socialiai atsakingų NVO savanoriškos informacijos atskleidimo lygis bei kiek atviros ir prieinamos visuomenei yra šios organizacijos.

L. Dagilienė teigia, kad remiantis tarptautiniais moksliniais tyrimais, apie NVO atskaitingumą ir skaidrumą, galima suformuluoti dvi pagrindines įžvalgas. 

„Visų pirma, NVO sektorius ženkliai išaugo visame pasaulyje tiek subjektų skaičiumi, tiek formų įvairove. Deja, taip pat išaugo finansinių skandalų, apgavysčių, susijusių su neskaidriu NVO valdymu, finansavimu ir veikla skaičius, – teigė L. Dagilienė. – Visa tai sumažino pilietinės visuomenės pasitikėjimą NVO veikla net ir gilias demokratines tradicijas turinčiose šalyse.“

Profesorė taip pat pažymėjo, kad postsovietinėse šalyse pilietinė visuomenė yra silpnesnė dėl dar komunistiniame režime susiformavusio privalomo dalyvavimo valstybės kontroliuojamose organizacijose ir pasyvaus piliečių poreikių atstovavimo.

„Dėl to piliečiai yra mažiau linkę jungtis į nevyriausybines asociacijas ir aktyviai jose dalyvauti. Istoriškai šių šalių NVO yra mažiau atskaitingos ir skaidrios viešojoje erdvėje“, – apibendrino L. Dagilienė.

Neatitinka įstatyme nurodyto apibrėžimo

Lietuvos Respublikos Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatyme (2013) NVO apibrėžta, kaip nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomas savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas nėra politinės valdžios siekimas arba vien tik religijos tikslų įgyvendinimas.

Pagal įstatyme nurodytus požymius, Lietuvoje prie nevyriausybinių organizacijų galima priskirti įstatyme NVO sąvoką atitinkančias asociacijas, labdaros paramos fondus bei daugumą viešųjų įstaigų, išskyrus politines partijas, profesines sąjungas, darbdavių organizacijas ir keletą kitų.

„Lietuvoje asociacijų, labdaros paramos fondų bei viešųjų įstaigų veiklą reglamentuoja atskiri įstatymai, todėl būtų galima teigti, kad nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje yra tos, kurios įsteigtos ir veikia LR Asociacijų, LR Labdaros ir paramos fondų bei LR Viešųjų įstaigų įstatymų rėmuose“, – sakė A. Šapkauskienė.

Docentė pastebi, jog realus NVO skaičius Lietuvoje nėra žinomas. Dauguma nevyriausybinių organizacijų ir asociacijų neatitinka NVO apibrėžimo teisės aktuose, todėl sunku atskirti NVO pagal teisines formas ar veiklos rūšis (nevyriausybinės organizacijos, verslo aljansai, profesinės organizacijos ir kt.).

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro duomenimis, 2013 metais Lietuvoje buvo užregistruota apie 24,1 tūkst. nevyriausybinių organizacijų, iš kurių realiai veikiančių buvo apie 18,6 tūkst.

Nepateikia duomenų apie vykdomą veiklą

KTU docentės Š. Leitonienės teigimu, savanoriškai pateikiamos informacijos skaidrumas socialiai atsakingų NVO internetinėse svetainėse buvo tiriamas naudojant informacijos atskleidimo indeksą.

„Šis indeksas apima 36 veiksnius, kurie yra suskirstyti į keturias grupes: informacija apie organizacijos pobūdį,  veiklą, organizacijos valdymą ir finansų valdymą, – vardijo Š. Leitonienė. – Tyrimo rezultatai rodo, kad vidutinis bendras informacijos atskleidimo indeksas yra tik 25 procentai, todėl galima teigti, kad socialiai atsakingos NVO Lietuvoje nenaudoja interneto kaip informacijos atskleidimo priemonės.“ 

Pasak pašnekovės, tyrimas taip pat parodė, kad daugeliu atvejų organizacijų interneto svetainėse pateikiama bendro pobūdžio informacija apie NVO veiklą, tačiau trūksta duomenų apie valdymo struktūrą, narių pareigas, vykdomus projektus ir finansų valdymą.

„Visgi, būtent ši informacija yra labai svarbi visuomenei, vyriausybei ir finansuotojams. Duomenų viešas atskleidimas galėtų padidinti nevyriausybinių organizacijų veiklos skaidrumą ir tuo pačiu metu visuomenės pasitikėjimą jais“, – konstatavo Universiteto docentė.