Todėl KTU mokslininkai ištyrė šešis pagrindinius veiksnius – politinius, ekonominius, socialinius, technologinius, ekologinius ir teisinius – leidžiančius geriau suprasti plastikinių pakuočių perdirbimą.
1 iššūkis: ilgą laiką nebuvo vieningos perdirbimo politikos
Politiniai ir teisiniai veiksniai apima įvairius teisės aktus ir strategijas, skirtas plastikinių pakuočių atliekų valdymui reguliuoti. Jie padeda kontroliuoti gamintojus, atliekų tvarkytojus ir perdirbėjus, tačiau dažnai šių priemonių nepakanka sklandžiam ir efektyviam atliekų tvarkymui užtikrinti.
Pavyzdžiui, ilgą laiką ES plastikinių pakuočių atliekų sistema buvo reglamentuojama prieš trisdešimt metų priimta pakuočių ir pakuočių atliekų direktyva, kuri leido šalims pačioms nuspręsti, kaip įgyvendinti nustatytus tikslus.
„Dėl šios priežasties ilgą laiką užbrėžti tikslai buvo sunkiai įgyvendinami, kadangi kiekviena šalis juos interpretavo savaip“, – aiškina KTU Aplinkos inžinerijos instituto doktorantas A. Torkelis.
Tik 2024 m. buvo priimtas naujas reglamentas, kuris netrukus įsigalios ir bus privalomas visoms šalims vykdyti vienodai. Tai užtikrins aiškesnį ir efektyvesnį plastikinių pakuočių perdirbimą.
2 iššūkis: perdirbtas plastikas nekonkurencingas
Kalbant apie ekonominius veiksnius, A. Torkelis teigia, jog dabartinės perdirbimo technologijos ekonomiškai palankiu būdu dažnai negali užtikrinti itin aukštos perdirbto plastiko kokybės, todėl jis pasaulinėje rinkoje parduodamas 2-3 kartus pigiau nei pirminis plastikas.
Be to, žaliavinio plastiko pasiūlos perteklius, kurį daugiausia užtikrina Kinija, kitos Azijos šalys ir Šiaurės Amerika, dar labiau apsunkina perdirbto plastiko konkurencingumą. Kadangi pirminis plastikas yra aukštesnės kokybės, lengviau pritaikomas gamyboje, gamintojams jis tampa ekonomiškai naudingesnis ir patikimesnis pasirinkimas nei vidutinės kokybės perdirbtas plastikas.
3 iššūkis: ne visi gyventojai noriai rūšiuoja atliekas
Nepaisant to, kad pirminis rūšiavimas, kai atliekos iš karto atskiriamos pagal rūšis namų aplinkoje, yra efektyvesnis nei antrinis rūšiavimas, kai mišrios atliekos rūšiuojamos tik rūšiavimo centruose, gyventojų motyvacija rūšiuoti atliekas vis dar išlieka iššūkiu.
Dažnai girdimas mitas, jog išrūšiuotos atliekos vis tiek patenka į sąvartynus ar yra sudeginamos, todėl, A. Torkelio nuomone, itin svarbios tampa edukacinės veiklos, kurios praktiškai parodytų atliekų kelią nuo surinkimo iki perdirbimo. Lietuvoje KTU doktorantas išskiria Alytaus pavyzdį, kur sėkmingai taikomos prevencinės priemonės padėjo pasiekti didesnį gyventojų įsitraukimą ir užtikrinti geresnį atliekų rūšiavimą.
Tačiau kituose Lietuvos miestuose gyventojų požiūris ir elgsena skiriasi. „Pavyzdžiui, Kaune, pastebima, kad iš privačių namų surinktos atliekos dažniausiai būna švaresnės nei atliekos iš viešųjų konteinerių daugiabučių rajonuose“, – teigia jis. Tai parodo, jog individuali atsakomybė ir socialinės normos daro įtaką rūšiavimo kokybei.
4 iššūkis: kombinuotų pakuočių perdirbimas technologiškai sudėtingas
Nors plastikinių pakuočių atliekų perdirbimo technologijos, pasak A. Torkelio, yra pakankamai išvystytos ir nuolat tobulinamos, tačiau kombinuotų pakuočių perdirbimas vis dar kelia iššūkių.
KTU specialistas teigia, jog dabartiniai sprendimai nėra pakankamai efektyvūs nei technologiniu, nei ekonominiu, nei aplinkosauginiu požiūriu, todėl vis daugiau dėmesio skiriama ekologiniam projektavimui (angl. eco-design): „Dėmesys tuomet kreipiamas ne tik į jau sukurtos pakuotės perdirbamo galimybes, bet ir į patį pagaminimą, kai pakuotės kuriamos taip, kad būtų lengvai perdirbamos arba pritaikomos pakartotiniam naudojimui“.
Jo nuomone, kombinuotų pakuočių naudojimas turėtų apsiriboti tik tais atvejais, kai jos yra būtinos, pavyzdžiui, farmacijos srityje, o kitose srityse, kur jos dažnai pasirenkamos dėl estetinių priežasčių, jų reikėtų atsisakyti.
6 iššūkis: plastiko atliekos vis dar patenka į natūralią aplinką
Aptardamas aplinkosauginius veiksnius A. Torkelis pamini mikroplastiką ir jo daromą žalą aplinkai bei gyviems organizmams. Mikroplastikas aplinkoje atsiranda būtent dėl neteisingai tvarkomų plastiko atliekų, todėl yra labai svarbu užtikrinti, kad visame plastikinių pakuočių cikle nebūtų jokio nekontroliuojamo plastiko atliekų patekimo į natūralią aplinką.
Nors plastikinių atliekų mažinimas yra siekiamybė, jų vis dar susidaro, todėl būtinas didesnis dėmesys perdirbimui. ES tikslas iki 2025 m. perdirbti 50 procentų plastiko nebuvo pasiektas, tačiau iki 2030 m. siekiama perdirbti bent 55 procentų.
KTU doktorantas A. Torkelis teigia, kad šis tikslas yra sveikintinas, tačiau diskutuotinas, nes esama per daug kliūčių, trukdančių užtikrinti efektyvų perdirbimą.
Straipsnis „The Factors Influencing the Recycling of Plastic and Composite Packaging Waste“ buvo paskelbtas žurnale „Sustainability“ ir yra pasiekiamas čia.
