Rasa Daugėlienė. Lietuva, Latvija, Estija ir Vokietija Rusijos prekybos embargo akistatoje

Vienos nuomonės yra labiau ekonominio, kitos – politinio pobūdžio, o trečios – sandūra abiejų. Dažniausiai mėginama komentuoti akcentuojant skirtingų sektorių poziciją rinkoje. Todėl vertinimai nevienodi. Išryškinant neigiamą įtaką šalių ekonomikai arba, priešingai, jos nesureikšminant. Šiuos svarstymus inspiravo pranešimo skaitymas tarptautiniame seminare Rygoje, kurį kovo 9 d. organizavo Latvijos universitetas ir Baltijos šalių ir Vokietijos aukštųjų mokyklų biuras.

Siekdama sužadinti naujus apmąstymus apie tai, kas vyksta ekonomikoje, pasidalinsiu keliomis įžvalgomis. Nesiekiu aprėpti daug temų ar daryti globalių išvadų. Ekonomistai teigia (tikriausiai visuomenei nuraminti), kad Rusijos embargas buvo iššūkis Lietuvos rinkos dalyviams, tačiau atvėrė daug naujų galimybių, kad įtaka ekonomikai yra minimali, o transporto kompanijos „nebuvo pasmaugtos“. Analizuodami bendrąsias Lietuvos eksporto į Rusiją tendencijas, stebime bendrojo eksporto smukimą 2014 metų antrame ketvirtyje, kuomet 2014 metų eksportas sudarė 5 080 921 tūkst. eurų, o 2015 metais tik 3 139 734 tūkst. eurų.

Tenka konstatuoti, kad ūkininkai, atstovaujantys mėsos ir jos produktų, o ypač pieno ir jo gaminių sektorius, patyrė ir iki šiol patiria didelius nuostolius. Šių sektorių produktų eksporto į Rusiją skaičiai iškalbingi.

Ir čia atsiranda argumentų kodėl. Dėl pieno pertekliaus rinkose ir dėl to itin sumažėjusios jo supirkimo kainos. Ūkininkai (ir ne tik Lietuvos) šiuo klausimu turi savo argumentus dėl supirkėjų ir didžiųjų prekybos centrų savivalės. Tačiau šios skaudžios temos neplėskime. Likusioji tautos dalis – tyliai mąsto apie „naujojo šaltojo karo“ eiga. Kaip teigė vienas apžvalgininkas, „tylus mąstymas“ ir tautos kantrybė – komunizmo palikimas. Tačiau ar visada tai naudinga?

Tuo tarpu Europos Parlamentas savo ekonominėse ataskaitose Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją, Nyderlandus, Latviją, Estiją – įvardina, kaip labiausiai nukentėjusias dėl Rusijos prekybos embargo. Taigi, vieni šaltiniai teigia, kad Lietuvai, o tuo labiau Europai, pavyko išvengti didelių ekonominių nuostolių dėl Rusijos prekybos sankcijų, kiti, anaiptol, skaičiuoja milijoninius nuostolius (pvz., AB „Rokiškio sūris“, Lietuvos pervežėjai).

Rusijos sankcijos – ne naujiena

Atkreipkime dėmesį, kad šiandienos situacija ne naujiena Lietuvos gamintojams. Keletas faktų apie Rusijos taikytas sankcijas Lietuvos eksportui. 1998 metai – Rusijos rinka beveik visiškai buvo uždaryta lietuviškos kilmės prekėms (ypač maisto produktams, tekstilei ir kitoms vartojimo prekėms). 2009 metai – ribojamas pieno produktų eksportas. 2011 metai – Rusijos muitinė suspendavo lietuviškos kiaulienos importą. Tuo pat metu ūkininkai, auginantys kiaules, nukentėjo ir nuo kiaulių gripo. 2013 metai – pasikartojo pieno ir jo produktų eksporto iš Lietuvos draudimas.

Pastarieji buvo įvardinti kaip sveikatai pavojingi dėl rastų antibiotikų ir kitų medžiagų gausos. Tais pačiais metais, įvestos papildomos techninės patikros Lietuvos pervežėjams. Jau tuomet jie patyrė daug nuostolių. Galiausiai 2014 rugpjūtis – iki šiol besitęsiantis embargas pieno ir kitiems pieno produktams, o taip pat daržovėms iš Lietuvos.

Gamintojai sugebėjo persiorientuoti

Žinoma, kad visuomenei reikia skaičių, kuriais vadovaujantis galima būtų daryti išvadas apie Rusijos embargo įtaką Lietuvos ekonomikai. Tačiau, tai sudėtinga pateikti, kadangi procesas yra tebevykstantis, o statistiniai duomenys dažnai pateikiami ketvirtiniai ar netgi mėnesiniai. Todėl neatspindi absoliutaus nuostolio ar naudos.

Tiksliausias vertinimas būtų per poveikį skirtingiems sektoriams ar netgi atskiroms įmonėms. Keletas faktų apie pagrindinius Lietuvos eksporto partnerius 2015 metais. Eksportas į kitas šalis sudarė 29.9%, į Rusiją 20,9%, Latviją 9.2%, Lenkiją 8.3%, Vokietiją 7.2%, Baltarusiją 4.6%, Nyderlandus 4.4%, Estiją 4.3%, Jungtinę Karalystę 3,8%, Ukrainą 3.7%, JAV 3.7%. Apibendrinant, Lietuvos eksportas į Rusiją sudarė 1/5 viso eksporto (įskaitant reeksportą).

Būtina pabrėžti faktą, kad didžiausią dalį į Rusijos rinką eksportuojamos produkcijos sudarė reeksportas. Tai paaiškina, kodėl Rusijos embargas didelių makroekonominių nuostolių Lietuvoje nesąlygojo. Šiuo atveju jautrūs yra atskiri ūkio sektoriai ir gamintojai. Reikia pabrėžti, kad tais pačiais 2015 metais, lietuviškos kilmės prekių eksportas (tai yra kas pagaminta ir išauginta Lietuvoje) iš visos jos dalies (20,9%) į Rusiją sudarė tik 2% (0,71 mlrd. Eurų), tuo tarpu reeksportas į Rusiją sudarė 14% (4.16 mlrd. Eurų), paslaugų eksportas 4% (1.24 mlrd. Eurų). Tuo tarpu lietuviškos kilmės prekių eksportas į kitas šalis buvo net 47% (14.13 mlrd. Eurų), reeksportas į kitas šalis – 19% (5.56 mlrd. Eurų), o paslaugų eksportas į kitas šalis buvo 14% (4.13 mlrd. Eurų).

Nepaisant to, kokius nuostolius patyrė atskiri Lietuvos gamintojai, šiandiena galime daryti išvadą, kad jie sugebėjo perorientuoti savo eksporto srautus į kitas rinkas. Faktai rodo, kad lyginant 2013 ir 2015 metus lietuviškos kilmės produktų eksportas į Rusiją sumažėjo atitinkamai nuo 163,2 mln. Eurų iki 78,2 mln. Eurų, tarp kurių išliko tik tie produktai, kuriems embargas netaikomas. Tai didžiąja dauguma chemijos produktai.

Alternatyvių rinkų strategija

Kaip teigia Europos Parlamentas, šalys labiausiai nukentėję nuo Rusijos embargo maisto produktams – Lietuva (pieno produktai, daržovės, vaisiai), Latvija (vaisiai ir daržovės, pieno produktai), Kipras (vaisiai ir žuvis), Lenkija (vaisiai ir daržovės), Belgija (vaisiai ir mėsa), Ispanija (vaisiai ir daržovės), Graikija (vaisiai ir daržovės, sūris), Danija (pieno produktai, vaisiai ir daržovės, mėsa), Estija (pieno produktai), Suomija (pieno produktai), Jungtinė Karalystė (žuvies produktai).

Tikėtina, kad eksporto santykiai su Rusija jau niekada nebesugrįš į buvusias pozicijas, todėl Europos šalys, privalo ieškoti naujų alternatyvių eksporto rinkų. Pagrindinė Lietuvos gamintojų strategija ir buvo naujų rinkų paieška ir, nepaisant nuostolių, jiems tai pavyko. Be Italijos, Lenkijos, Vokietijos, Latvijos rinkų, pieno ir pieno gaminių eksportas nuo 2013 metų į kitas šalis padidėjo 53%. Buvo atrasta Nyderlandų, Vietnamo (ženkliai išaugo), Estijos, Jungtinės Karalystės, Belgijos, Azerbaidžano rinkos. Pieno gamintojai neišsigando ir tokių egzotiškų rinkų kaip Kuba, Marokas, Kazachstanas bei Japonija. Lyginant su 2013 metais pieno produktų eksportas į Saudo Arabiją išaugo 83 kartus, Maroką – 11, Bangladešą – 7, Singapūrą – 6, Vietnamą, Pakistaną, Malaiziją – 5, o į JAV – 3,5 karto.

Mėsos ir jos produktų eksporto „perkėlimo“ į kitas rinkas situacija labai panaši. 36% viso eksporto buvo nukreipta į kitas šalis. Be Nyderlandų, Estijos, Latvijos, Italijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, pradėta eksportuoti į Švediją, Daniją, Lenkiją, Suomiją, Vokietiją, Airiją, ženkliai išaugo į Honkongą, Belgiją, Slovėniją.

Iššūkis – kooperacijos galimybių paieška

Reikia pastebėti, kad panašių eksporto perorientavimo strategijų ėmėsi ir Estija bei Latvija. Jeigu Estija didesnį dėmesį akcentavo į bendrą ekonomikos augimą, nes globalios ekonomikos poveikyje jos augimas pasiekė „lubas“ ir kuris laikas progresas nestebimas, tai Latvija, užsidarius Rusijos rinkai, 2014 metų liepos mėnesį pradėjo eksportuoti į Baltarusiją. Kaip ir Lietuvos pieno perdirbėjai, taip ir latviai – perorientavo savo veiklą. Pavyzdžiui, pradėjo plėtoti gyvulininkystę ar kitas ūkio veiklas.

Skirtinga, bet ne mažiau skausminga situacija ir Vokietijai (šiuo atveju nekalbame apie migrantų krizę ir su ja susijusius padarinius, pernelyg didelius, kaip patys vokiečiai sako, Vokietijos įsipareigojimus Europai šios problemos sprendimui). 2/3 Vokietijos importo iš Rusijos sudaro naftos ir dujų produktai (t. y. 83%). Ši šalis tuo itin priklausoma nuo Rusijos. Vokietija nukentėjo dėl sankcijų įvežti į Rusiją kelių transporto priemones, pramonės mechanizmus bei įrengimus, maisto produktus, o taip pat dėl ES taikomų sankcijų Rusijai dėl finansinių transakcijų. Itin sumažėjo turistų skaičius, kurie vykdavo į Berlyną. Vokiečiai daug investavę į Rusijoje veikiančias firmas. Todėl jų kompanijos yra pasiruošusios grįžti į Rusijos rinką, jei taip susiklostytų situacija. Ekonomikos smukimas Rusijoje, tiesiogiai veikia Vokietijos ekonomikos situaciją. Įdomiausia tai, kad vokiečiai baiminasi padidėjusio lietuviškos prekių kilmės produktų (ypač aukštos kokybės ir santykinai nebrangių mėsos gaminių) eksporto, kuris pastaruoju metu išaugo.

Vienas didžiausių iššūkių, kuris laukia tokių nedidelių šalių kaip Lietuva, Latvija, Estija, o taip ir kitų Baltijos regiono šalių kaip Suomija bei Švedija – kooperacijos galimybių ieškojimas. Tik apjungę kompetencijų ir patirties pajėgumus, gamintojai galės patenkinti didelių Pasaulio rinkų (tokių kaip Azijos šalių, JAV, Kanados, Australijos) vartotojų lūkesčius ir poreikius.

Tai labai svarbu suprasti. Artimiausioje ateityje tikimasi, kad ES ir Skandinavijos rinkos skatins Lietuvos eksporto plėtrą. Kaip teigė Latvijos banko atstovas dr. Olegs Krasnopjorovs, Baltijos šalys turi daug potencialo plėtrai, tačiau dėmesį reikia koncentruoti tinkama linkme. Tai yra tobulinti sritis, kuriose esame stiprūs, investuoti į produktyvius sektorius, mokytis darbo produktyvumo iš Skandinavijos šalių.

Dr. doc. Rasa Daugėlienė, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Europos institutas