Šarūnas Paunksnis: „Netflix“ paradoksas ir laisvės iliuzijos naujųjų medijų epochoje

Šarūnas Paunksnis yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas, Filosofijos ir Skaitmeninės kultūros studijų programų dėstytojas.

Ar žinote, kad filmas „Bandersnatch“ (2019) yra serialo „Juodasis veidrodis“ (angl. „Black Mirror“), rodomo per „Netflix“, pilnametražis kino eksperimentas? Eksperimentas todėl, kad, regis, pačiam žiūrovui pasiūlo tapti filmo pasakojimo kūrėju.

Filmo veiksmas vyksta 1984-aisiais, kas yra aiški nuoroda į distopinį George’o Orwello romaną „1984“. Bežiūrint filmą, ekrane periodiškai galima pasirinkti iš kelių variantų – ką pagrindinis filmo veikėjas, programuotojas Stefanas, kuriantis inovatyvų kompiuterinį žaidimą „Bandersnatch”, turėtų daryti toliau? Tam tereikia naudoti nuotolinio valdymo pultą arba kompiuterio pelę.

Dėl šios priežasties filmas panašėja į kompiuterinį žaidimą, tačiau kartu išlaiko įprastą filmo formatą. Tiesa (o ir „Netflix“ taip teigia), išlieka ne šiaip filmas, o interaktyvus filmas! Stefano – gana depresyvus, paranojiškas jaunuolis, manantis, jog jį kažkas stebi ir mėgina paveikti jo gyvenimą. Jis, be abejonės, yra teisus, kadangi tai darome mes, žiūrovai, galintys (ar bent jau manantys, jog galime) spręsti ir paveikti jo veiksmus.

Ši interaktyvumo problema filmą padaro platesne filosofine metafora apie pačių medijų interaktyvumą. Kupinas filosofinių idėjų filmas atiduoda duoklę vienam iš fantastinės literatūros pradininkų: Bandersnatch yra Lewiso Carrollo sukurtas personažas, pasirodantis romane „Alisa veidrodžių karalystėje“ bei keliuose autoriaus eilėraščiuose. Filmas taip pat yra savotiška „veidrodžių karalystė“. Jis gana distopiškai bei savirefleksyviai mėgina pažvelgti į naujųjų medijų fenomeną, kurio dalimi „Netflix“ platforma ir yra.

Naujųjų medijų esmė – medijų transformacija santykyje su skaitmeniniais duomenimis ir kompiuteriu. Neretai teigiama,kad naująsias medijas, ypač vadinamuoju Web 2.0 laikotarpiu XXI a. pradžioje, geriausiai apibūdina interaktyvumas ir galimybė vartotojui peržengti standartines medijų vartojimo ribas darant įtaką turiniui.

Atrodytų, jog medijų, o ir kultūros, skaitmenizacija atveria platesnes, demokratiškesnes galimybes žmogui ne tik priimti informaciją, bet ir iš dalies priimamą turinį konstruoti pagal savo reikmes ir pageidavimus. Kaip interaktyvus filmas, „Bandersnatch“ tai ir mėgina siūlyti, tačiau čia susiduriame su kūrybos, taip pat – ir „skaitmeninės demokratijos“ ribomis. Taip, mes galime turinį, t. y. filmo siužetą konstruoti pagal save, bet visi mūsų pasirinkimai jau yra iš anksto nuspręsti – mes galime rinktis tik iš kūrėjų siūlomų variantų. Pasirenkamumas, televizinio tinklelio nebuvimas ir galimybės pačiam pasirinkti siužeto vingius žymi milžinišką televizijos transformaciją ir pastarosios tapsmą naująja medija.

Platformos „Netflix“, „Amazon Prime Video“, „Hulu“ ar HBO, jei lygintume jas su klasikine televizija, iš esmės skiriasi šiuo fenomenu – galimybe pačiam vartotojui pasirinkti, ką jis nori matyti. Jei žiūrovas niekada negali turėti įtakos klasikinės televizijos tinkleliui, kuris yra sudaromas kanalo darbuotojų, interaktyviosios platformos išties gali pasirodyti suteikiančios daugiau galių žiūrovui. Tačiau ar tai nėra tik iliuzija? Galbūt laisvės pojūtis tėra tik jausmas, turintis maskuoti dar didesnę individo kontrolę ir stebėjimą naujųjų medijų epochoje?

„Netflix“, didžiausia ir plačiausiai vartojama tokio pobūdžio platforma pasaulyje, tam, kad pagerintų žiūrovo potyrius ir atrinktų tinkamus filmus bei serialus, renka vartotojo duomenis, stebi ir analizuoja žiūrėjimo tendencijas. Kitaip sakant, išmanioji platforma, pasitelkdama dirbtinį intelektą, mus stebi. Žinoma, tai yra daroma mūsų pačių labui, tam, jog mūsų gyvenimas taptų patogesnis. Tradicinė televizija taip pat visada siekė grįžtamojo ryšio iš žiūrovų, tačiau tai padaryti būdavo nelengva, o ir apklausti visų žiūrovų bei surinkti duomenis apie visus juos nebuvo įmanoma.

Internetinės televizijos ir duomenų apie vartotojus rinkimo skaitmeniniais kanalais epochoje tai padaryti gana paprasta – užpildydamas registracijos anketą pats vartotojas apie save pateikia nemažai informacijos. Analizuodamas mus pagal tai, kokį turinį mes renkamės, kokius filmus ar serialus daugiausia žiūrime, „Netflix“ dirbtinis intelektas mėgina nuspėti mūsų elgseną.

Kiekvieno vartotojo elgsena, filmų ir serialų pasirinkimas bei pomėgiai yra tik duomenys. Kartais teigiama, jog skaitmeninėje epochoje žmogus yra „duomenizuojamas“. Viena vertus, individualus žiūrovas yra išskiriamas iš minios, turinys yra pritaikomas konkrečiam asmeniui, tačiau šioje vietoje prasideda manipuliacija žiūrovu bei jo valdymas. Sukuriamas pasirinkimo įvaizdis tam, kad žiūrovas ir toliau liktų platformos vartotoju bei mokėtų mėnesinį mokestį.

Dėl šios priežasties vartotojui yra siūlomi tokie filmai, serialai ar laidos, kurios, platformos manymu, labiausiai tinka konkrečiam individui. Tyrimai rodo, jog tik 25 proc. žiūrovų į „Netflix“ rekomendacijas neatsižvelgia. Kitaip sakant, „Netflix“ daro įtaką didžiosios dalies žiūrovų veikimo laisvei, nukreipdama žiūrovus tam tikra linkme, siūlydama žiūrėti tam tikrus filmus. Galiausiai 75 proc. žiūrovų egzistuoja savotiškame kultūriniame „burbule“, kurį konstruoja ir nuolat palaiko dirbtinis intelektas – mes matome tik tai, ką turėtume norėti matyti, pasak dirbtinio intelekto.

Laisvė šiuo atveju reiškia tik tiek, kiek jos mums suteikia dirbtinis intelektas. Tokia yra žiūrovų auditorijos duomenizacijos pasekmė. Jei klasikinė televizija galėjo minimaliai kontroliuoti žiūrovus, tai interaktyvios platformos žiūrovus kontroliuoja maksimaliai. Ironiška, nes klasikinė televizija filosofijoje dažniausiai siejama su orveliškomis distopijomis ir individų kontrole.

Naujųjų medijų epocha ir tvaresnės iliuzijos, jog individas turi daugiau laisvės, konstravimas, pakylėja distopiją į naujas aukštumas. Dėl to žiūrovas yra lyg filmo „Bandersnatch“ pagrindinis herojus Stefanas – įsivaizduoja, kad yra laisvas, tačiau kamuoja keistas jausmas, jog jį kažkas stebi. Nuolatos, dvidešimt keturias valandas per parą. Stefanas yra mūsų pačių atspindys – mes esame stebimi skaitmeninių technologijų, kurios analizuoja mūsų veiksmus, pasirinkimus, pomėgius. Mes manome, kad Stefaną kontroliuojame patys; manome, jog naujųjų medijų epochoje esame įgavę daugiau galių ir laisvės, tačiau, galų gale, turėtume pamatyti, jog valdomi esame mes patys, o laisvė įmanoma tik tarp beribių skaitmeninio kalėjimo sienų.