Vaidas Petrulis. Nūdienos paveldosauga – pasaulis pavargo nuo paminklų?

Ieškant atsakymo pravartu pradėti nuo pamatinio paveldo prasmės apibrėžimo. Paprasčiausia būtų pasakyti, kad tai materialūs arba nematerialūs praeities ženklai, kurie dėl istorinių, estetinių ar politinių priežasčių yra pripažinti reikšmingais lokaliai paveldo bendruomenei, valstybei ar regionui. Turėdami išskirtinę visuotinę vertę jie gali būti pripažinti ir tarptautiniame kontekste. Svarbiausias tokio pripažinimo ženklas – pasaulio paveldo sąrašas. Istoriškai paveldas buvo vertinamas kaip atskiri, išskirtiniai ir unikalūs objektai, kurie reprezentuoja tautos ar valstybės tapsmą bei pasiekimus, kuriais rūpinasi pati valstybė. Tačiau paveldosauga laipsniškai transformuojasi. Jau XX a. antroje pusėje suvokta, kad paveldo nauda gali būti kur kas įvairesnė. Svarbiausi šių dienų politiniai dokumentai bei paveldo reikšmės visuomenei tyrimai akcentuoja neabejotiną ekonominę, kultūrinę, socialinę ir aplinkosauginę architektūrinio palikimo naudą.

Taigi, istorinis sluoksnis pradėtas branginti kaip neatkuriamas išteklius lemiantis unikalų vietos charakterį. Tačiau kuomet prabylame apie savitą atmosferą, tenka pripažinti, kad pastarąją dažniausiai formuoja ne tik įprasti turistiniai ir simboliniai orientyrai, „ikoniniai“ senosios ar naujosios architektūros objektai, kurių taip siekia kiekvienas miestas, tačiau ir urbanistinis audinys. Tai erdvės, kuriose bendruomenės atmosfera kuriama čia gyvenančių žmonių kasdienybės erdvėse. Tokie rajonai kaip Trastevere Romoje, Kazimierz Krokuvoje ar Barceloneta Barselonoje mėgstami ne tik dėl architektūros paminklų, tačiau ir dėl specifinės savasties, kurioje susipina turizmas, lokalios bendruomenės, smulkusis verslas. Paveldas čia ne izoliuoti išskirtinės, muziejinės vertės objektai, tačiau bendroji vietovės dvasia.

Vertybe pripažinus bendrąjį istorinį audinį ir bandant į paveldo lauką įtraukti ištisus miestovaizdžius ar kraštovaizdžius, susiduriame su visiškai kitokios fizinės apimties reiškinius. Paveldosauginę dimensiją įgyja įvairūs socialiniai, ekonominiai, architektūriniai bei urbanistiniai procesai vykstantys istorinėje aplinkoje. Akivaizdu, kad tokioje terpėje susiformavusi smulkių, nuolatiniame gyvenime naudojamų paveldo objektų gausa reikalauja ieškoti visiškai kitokių, novatoriškų, šiuolaikinių valdymo formų, atliepiančių pakitusią paveldo sampratą. Apie tai, kad šiandieninis požiūris į paveldą yra kur kas pragmatiškesnis, byloja ir visa puokštė deklaracijų bei dokumentų neapsieinančių be skatinimo glaudinti ryšius tarp kultūros ir paveldo bei visuomenės, ieškoti inovatyvių verslo būdų, kurie inspiruotų paveldu grindžiamus miesto vystymo modelius.

Ar tai reiškia, kad tradicinė paveldosauga praranda savo pozicijas ir tampa nereikalinga? Priešingai. Paveldo tvarkytojams nūdiena formuoja kur kas sudėtingesnius lūkesčius. Antai vienas iš esminių iššūkių – gebėjimas atskirti paminklus, turinčius svarią politinę, religinę ar meninę reikšmę, ir kasdienybės paveldą, kuris išreiškia vietovei būdingą charakterį ir dvasią. Klasikiniai, valstybių bei tautų tapsmą liudijantys paminklai, ko gero, ir toliau bus saugomi tradiciniais metodais. Tačiau tokie atvejai, kurie neturi išskirtinės estetinės ar politinės svarbos struktūrų, tačiau pasižymi charakteringumu, vystytini istorinį audinį adaptyviai pritaikant naujiems poreikiams. Užduotimi čia tampa ne tik patrauklios, unikalumą išreiškiančios istorijos sukūrimas, bet ir gebėjimas identifikuoti kokios fizinės savybės yra išlaikytinos siekiant iliustruoti šią istoriją, o kokias galime pakeisti papildant naują vertę kuriančiomis erdvėmis ir funkcijomis. Tokiu būdu, istorinis palikimas čia panaudojamas kaip išteklius aktyviai urbanistinei regeneracijai, kuri įtakoja vietovės ekonomiką, konkurencingumą bei įvaizdį.

Šiame kontekste galime prisiminti ir Kauno tarpukario architektūros pavyzdį. Neretai pasigirsta būgštavimų,  esą jei šiam palikimui, kuris neseniai įvertintas Europos paveldo ženklu, būtų suteiktas UNESCO pasaulio paveldo objekto statusas – miestas taptų griežtai nuo gyventojų saugomu muziejumi po atviru dangumi. Nemaža priklauso nuo to kaip mes šį paveldą suvoksime, pateiksime ir valdysime. Antai britų atliktame tyrime, kuriame apžvelgtos 878 šiuo ženklu įvertintos vietos, konstatuojama – didžioji jų dauguma į sąrašą pateko tarsi gaudamos savotišką atlygį už puikiai saugomą objektą. Tai tradicinis kelias. Šiuolaikinės tendencijos atveria ir kitą galimybę. Ženklas suteikiamas už slypinti potencialą. Išskirtinės visuotinės vertės turinys ir tarptautinis pripažinimas čia tampa impulsu iš esmės atnaujinti vietovės ekonominę bei kultūrinę aplinką. Iš keturiolikos panašaus pobūdžio objektų ypač iliustratyvus Blaenavon miestelis Velse. Industrinis apylinkių palikimas čia pasitarnavo kuriant apleisto miestelio regeneracijos modelį. Kauno modernizmo atvejis kažkuo panašus. Vargu ar ši architektūra galėtų sudominti pasaulį kaip dar vienas paminklas. Tačiau sukūręs patrauklią istoriją, turėdamas efektyvią ir kūrybingą bendrąją paveldu grindžiamą istorinės dalies regeneracijos strategiją bei palaikomas vietinės valdžios, Kaunas galėtų papildyti avangardinę pasaulio paveldo sąrašo dalį.

Vakarų Europos pavyzdžiai rodo, kad ateities paveldosauga neatsiejama nuo profesionalų gebėjimo mąstyti kūrybiškai ir kompleksiškai. Tiesa, tai neįmanoma be visuomenės mentaliteto kaitos, be įsitvirtinusio požiūrio, kad paveldo valdymas ir naudojimas yra ne politinė biurokratinė galia, o vietovei suteikta galimybė sukurti išskirtinę erdvę gyventi, dirbti bei socializuotis. Taigi, „Ateities paveldėjimas“ turėti sietis ne tik su naujomis, į dabartį bei ateitį orientuotomis atminties formomis, tačiau ir su novatoriškomis, kūrybingomis ir efektyviai veikiančiomis paveldosaugos strategijomis. Jei 20 a. pabaigoje pradėjome ieškoti įvairesnių, kasdienybei artimesnių paveldo turinių ir vietų, tai šiandien pagrindiniu iššūkiu tampa adaptyvus šių vietų pritaikymas visuomenės poreikiams, vietos dvasiai reikšmingo istorinio miesto audinio integravimas į holistines regeneracijų vizijas.