Vakarų civilizacijos laukia Romos imperijos likimas?

Mindaugas Puidokas

Pasaulyje gerai žinomas britų istoriko ir valstybės veikėjo Arnoldo J.Toynbee civilizacijų raidos modelis jau seniai pripažintas vienu logiškiausių ir universaliausių. Jis teigia, kad visuomenė išlieka ir vystosi išlaikydama atmintį bei tradicijas. Joms žlugus – žlunga ir civilizacija.

Pasak A.J.Toynbee, civilizacijos nėra statiškos, o jų dinamika pasireiškia per tam tikrus raidos etapus: genezę, subrendimą, įlūžį, nuosmukį, dezintegraciją.

Nors mokslininkai tiksliai nesutaria dėl tikslios Vakarų civilizacijos būklės, bet ne tik JAV politologas Samuelis P.Huntingtonas pastebi, kad jau prasidėjo Vakarų civilizacijos saulėlydis. Tą drąsiai įvardija ir daugybė analitiškai mąstančių žmonių, nes mato neigiamas raidos spiralės tendencijas. Būtent dezintegracijos stadiją išgyvenančios civilizacijos pradeda eiti savižudybės keliu. Į visuomenės gyvenimą įsiveržia pažiūrų vienodinimas, militarizmas, kitaminčių ir kitatikių žudynės, fanatizmas. Tačiau civilizacijos žlugimas nereiškia jos dvasios suirimo. Dėl to būtent šio etapo metu atrandama daug inovacijų ir atliekama daug vertingų žmonijai darbų.

Sunku pasakyti ar tikrai Vakarų civilizacija pasiekė paskutinį gyvavimo etapą, bet tą liudijančių ženklų iš tiesų gausu. Svarbiausias iš jų – tai istorinės atminties praradimas ir tradicijų atsisakymas. Žengiame savotišku jų atsisakymo keliu, bet mus vienijančių bendrų dedamųjų neturime. Religijos vaidmuo mūsų visuomenės gyvenime sumenko, bet jo nepakeitė ir tvirtas moralės bei etikos kodeksas.

Dėl kraštutinio liberalizmo įsivyravimo mūsų vertybės tapo iškreiptos ir ėmė skaldyti Vakarų šalių visuomenę iš vidaus. Drastiški visuomenės senėjimo tempai ir atvykėlių iš kultūriškai skirtingų pasaulio regionų srautas šį susiskaldymą dar labiau gilina. Čia mūsų panašumas su Romos imperija jos gyvavimo paskutiniais šimtmečiais yra pribloškiamas.

Kaip ir romėnai, turime sukūrę pažangiausią ir dominuojančią pasaulyje politinę valdymo sistemą, galingiausią karinį pramoninį kompleksą bei pirmaujame technologiškai. Jiems išlikti visa tai nepadėjo. Kodėl mums turėtų būti kitaip?

Galime gyventi saviapgaule, džiaugtis vis didėjančiu vartojimu ir kasmet sukuriamomis vis modernesnėmis technologinėmis naujovėmis. Vis dėlto jos nesprendžia esminių mūsų visuomenės problemų. Nėra to, kas mus vienytų, nes aplink dominuoja vien vartotojiškumas, o besaikis turto siekimas pavirto esmine vakariečių gyvenimo vertybe. Laisvė daryti ką nori, bet pamirštamos pareigos veda išsigimimo keliu.

Skaityti pilną straipsnį  >>>