„Miestų kaita yra natūralus ir sveikintinas dalykas, tačiau kaip tai organizuoti, kad būtų patenkinti tiek vystytojai, tiek ir vietiniai gyventojai, čia dar lieka atviras ir neatsakytas klausimas. Atsakymo geriausia ieškoti dalinantis patirtimi su kitų šalių kolegomis“, – tikina, KTU Statybos ir architektūros fakulteto mokslininkė Lina Šeduikytė.
Dar praėjusiais metais Kauno technologijos universitete (KTU) vyko tarptautinis susitikimas, subūręs specialistus iš aštuonių Europos šalių: Vokietijos, Graikijos, Šiaurės Makedonijos, Albanijos, Kosovo, Lietuvos, Kipro ir Šveicarijos. Susirinkę projekto „Erasmus+ Urban Planning for Social Resilience in Urban Neighbourhoods. Transformative Change through Civic Engagement project“ (UPRUN) dalyviai diskutavo apie urbanistinį planavimą bei pilietinės visuomenės vaidmenį, kuriant ateities iššūkiams atsparius miestų rajonus.
Norint viską daryti greičiau, bendruomenės įtraukimui nelieka laiko
„Mūsų projekto tikslas yra skatinti pokyčius per pilietinį dalyvavimą, siekiant išryškinti vietos bendruomenių svarbą planuojant ir įgyvendinant miestų infrastruktūros bei socialinius projektus. Toks požiūris ypač svarbus siekiant spręsti šiuolaikinius urbanizacijos iššūkius – nuo socialinės nelygybės iki klimato kaitos poveikio miestams. Deja, dauguma projekto dalyvių vis pastebėdavo, kad bendruomenių įtraukimui reikia laiko, kurį vystytojai laiko per daug brangiu“, – pasakojo L. Šeduikytė.
Pasak KTU profesorės E. Staniškienės į diskusijas apie naujus projektus turėtų būti įtraukiamas platus ratas dalyvių.
„Sėkmingo bendradarbiavimo raktas yra ankstyvas ir nuolatinis dialogas, pradedant nuo pat pirmųjų projekto etapų, o ne tik pristatant jau parengtus sprendimus. Svarbu skirti pakankamai laiko gilioms diskusijoms, įtraukiant visas suinteresuotas šalis, įskaitant ne tik gyventojų bendruomenę, bet ir verslo atstovus, savivaldybės darbuotojus, akademinę bendruomenę.“
Nors bendruomenės įtraukimo svarba yra plačiai pripažįstama, diskusijoje išryškėjo daugybė praktinių kliūčių, trukdančių efektyviam šios idėjos įgyvendinimui.
Reikia bendruomenių švietimo ir atnaujintos teisinės bazės
Šančių bendruomenės atstovė V. Gelūnienė, dalindamasi savo patirtimi atkreipė dėmesį į tai, kad realybėje egzistuoja didelis atotrūkis tarp deklaruojamų tikslų ir praktinių veiksmų.
Jos teigimu, savivaldybės dažnai vadovaujasi formaliais teisiniais reikalavimais, kurie negarantuoja realaus piliečių ir bendruomenių dalyvavimo sprendimų priėmimo procesuose. Šis pasitikėjimo tarp bendruomenės ir savivaldybės trūkumas ypač išryškėjo Šančių rajono pavyzdyje, kur projekto „Genius Loci“ metu bendruomenės parengtas vystymosi planas nesulaukė Kauno savivaldybės pritarimo.
Tuo tarpu G. Janilionytė, dirbanti bendrovės „ID Vilnius“ visuomenės įtraukimo specialiste, pasidžiaugė, kad bent Vilniuje savivaldybė pamažu pradeda suprasti pilietinio įsitraukimo svarbą ir įgyvendina projektus, kuriuose dalyvauja bendruomenė.
„Dažnai bendruomenės nepasitiki savivaldybėmis, žmonės jaučiasi atskirti nuo sprendimų priėmimo. Savivaldybėms taip pat svarbu ne tik deklaruoti gražius tikslus, bet ir imtis realių veiksmų, keisti nusistovėjusias praktikas, skirti pakankamai laiko ir išteklių bendradarbiavimui su bendruomene“, – sakė G. Janilionytė.
Skirtingose valstybėse – skirtingi gyventojų įsitraukimo lygiai
TU Dortmund profesorius Frank Othengrafen atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje jau įsteigtos specialios pareigybės, skirtos pilietinio įsitraukimo skatinimui, o Vokietijoje tokia praktika dar nėra plačiai paplitusi. O štai kolega Oto Potulka, čekas, šiuo metu dirbantis Šveicarijos Bazelio universitete, pastebi, kad labai trūksta ir pačių žmonių motyvacijos, jaučiama apatija tam, kas planuojama bent kiek toliau jų namų.
„Čekijoje pagrindinė kliūtis yra gyventojų abejingumas ar apatija, jei projektai jų tiesiogiai neliečia. Jei naujas plėtros projektas atsiranda vos už keleto kilometrų nuo jų, žmonės nedalyvauja. Tokiais atvejais labai svarbus politikų ir vietos lyderių vaidmuo. Vystytojų ir gyventojų bendradarbiavimo sėkmė tada priklauso nuo to, kaip šie (formalūs ir neformalūs) lyderiai komunikuoja projektus bendruomenei“, – pasakojo mokslininkas.
Jis taip pat pastebi, kad yra ir priešingų pavyzdžių. Ne taip toli esančioje Šveicarijoje jau susiformavusios gilios įsitraukimo tradicijos.
Pasak L. Šeduikytės, prie bendradarbiavimo ir pasitikėjimo tarp visų suinteresuotų šalių didinimo gali prisidėti ir „New European Bauhaus“ programos.
Tai Europos Komisijos iniciatyva, skatinanti naujų, tvarumo principais grindžiamų sprendimų kūrimą, siekiant sumažinti klimato kaitos poveikį, didinti socialinį įtraukimą ir gerinti gyvenimo kokybę. „New European Bauhaus“ siekia sukurti plataus masto partnerystės tinklus tarp įvairių suinteresuotųjų šalių – universitetų, mokslo institutų, pramonės atstovų, nevyriausybinių organizacijų, pilietinės visuomenės ir vietos valdžios. Tai užtikrina kompleksinį požiūrį į miestų plėtrą, atsižvelgiant į skirtingas perspektyvas ir kompetencijas.
Kaip tikina projekte taip pat dalyvaujančios KTU mokslininkės E. Januškienė ir A. Mlinkauskienė, norint, kad situacija keistųsi, bet kokiu atveju yra labai svarbus visų suinteresuotų šalių atvirumas, platesnis požiūris į problemą ir noras bendradarbiauti.
