Kas yra humoras?
Dr. S.Yeralan teigimu, manoma, kad žodis „humoras“ kilo iš lotyniško žodžio „skystis“, nusakančio keturias pagrindines medžiagas, kurios, pagal senovės graikus, tekėjo žmogaus kūnu.
„Senovės graikai manė, kad kiekviena iš šių medžiagų nusako žmogaus asmenybės bruožus, todėl jų unikalus derinys lemia tai, koks esi. Tačiau dabar mes humorą siejame su anekdotais, juoku, žodžių žaismu ar kalambūru, mįslėmis ir sąmoju. Nepaisant to, po daugiau nei 2,5 tūkst. metų trukusių diskusijų, vis dar nėra sutarimo, kas yra humoras“, – teigia profesorius.
Anot eksperto, daugelis sieja humorą su juoku, tačiau juoktis priversti gali ne tik humoras per se, bet ir kultūrinės ypatybės, fiziniai pojūčiai, jausmai ar veiklos: „Visgi, kai įsigilini į šią sąvoką ir jos sąsajas, imi suprasti, kad humoras turi kažką bendro su mintimis, skirtingais mąstymo būdais, skatinančiais kitaip vertinti aplink vykstančias situacijas“.
Pasaulio teoretikai yra pateikę keletą skirtingų humoro teorijų, tačiau daugelis jų apibūdina 5 humoro formas: pranašumą prieš kitus, palengvėjimą, nesuderinamumą, humorą kaip žaidimą ir socialinę sankciją.
Profesorius pranašumo prieš prieš kitus atveju naudojamą humorą apibūdina kaip juoką dėl kitiems nutikusių nelaimių, pavyzdžiui, kai kitas asmuo paslysta ant banano žievės, o likusieji juokiasi, mat jaučiasi sėkmingesni, atidesni ar protingesni už paslydusį asmenį.
„Kita humoro forma – palengvėjimo humoras yra lyg sukauptos energijos, įtampos išlaisvinimas anekdoto forma. Tačiau pati populiariausia dabar yra Emanuelio Kanto Nesuderinamumo teorija. Ji sako, jog humoras atsiranda tuomet, kai yra sukuriamas lūkestis, kuris vėliau paneigiamas veiksmais ar žodžiais. Pavyzdžiui, pradedi apie ką nors mąstyti ir prieini ribą, kai pamatai, kad situacija nebeatitinka pradinės jos idėjos. Būtent šis neatitikimas verčia mus iš naujo įvertinti savo mąstymą“, – aiškina profesorius.
Humorą naudoja apie tai nepagalvodami/ intuityviai
Kita humoro teorija šią sąvoką apibūdina kaip žaidimą, pavyzdžiui, kai žaidžia gyvūnai – vieno šuns apsimestinis įkandimas kitam šuniui. Anot filosofijos profesoriaus, šią humoro formą dažnai nejučiomis pritaiko akademikai bendraudami su studentais.
„Kartais aiškindami dalyką mes pasirenkame konkretų studentą ir sukuriame įsivaizduojamą situaciją, siekdami, jog studentai geriau suprastu perteikiamą informaciją. Tokiais atvejais visi supranta, jog situacija nėra reali, mes tik apsimetame, o jos netikrumą rodome šypsodamiesi ar juokdamiesi“, – teigia KTU lankęsis profesorius.
Prancūzų filosofo Henrio Bergsono teorija humorą apibūdina kaip socialinę sankciją prieš netolerantišką elgesį. Pavyzdžiui, nepritariant žmogaus poelgiui, nuomonei ar įpročiui galima iš jo pasijuokti atpasakojant šį poelgį, nuomonę ar įprotį kaip teigiamą bei taip pašiepiant nieko nenutuokiantį individą dėl jo ydų.
„Juk negalite ateiti pas žmogų ir atvirai jį įžeidinėti, tačiau galite išsisukti papasakodami humoristinį anekdotą ar panašiai pajuokaudami. Aplinkiniai supras, kad tai yra žaidimo aspektas, kad situacija nėra tikra“, – sako dr. S. Yeralan.
Mažina įtampą ir nerimą
Nors humoras, kaip kasdienio gyvenimo detalė, visuomenėje yra vertinamas teigiamai, aukštąjį mokslą daugelis supranta kaip rimties reikalaujantį procesą, todėl atrodo, kad humorui ten vietos nėra. Tačiau ADA universiteto profesorius aiškina, kad atsakymas į klausimą, ar tikrai reikia naudoti humorą švietime, priklauso ir nuo kultūrinių aspektų.
„Paprastai, kai aš užduodu šį klausimą Rytų Europoje, žmonės yra linkę atsakyti „taip“, o kai klausiu JAV ar Vakarų Europoje, dauguma žmonių mano, kad paskaitose naudoti humorą nėra tinkama. Aš manau, kad paskaitose naudojamas humoras tarp profesoriaus ir studentų sukuria gilesnį ryšį, sumažina įtampą ir nerimą“, – teigia mokslininkas.
Dalis studentų taip pat gali maištauti, prieštarauti autoritetui bei abejoti pateikta informacija. Humoras tokiose situacijose didina emocinį studento įsitraukimą, jei juokaujama apie jam artimus ir svarbius dalykus. Įvairių humoro formų naudojimas skatina saugumo pojūtį, aplinkiniai nėra tokie kritiški dėl padarytų klaidų, nes iš jų galima lengvai pasijuokti.
„Tai ypač praverčia jauniems dėstytojams, kurie neprivalo būti priverstinai rimtais, jaudintis dėl padarytų klaidų dėstymo procese, o gali iš jų pasijuokti kartu su kitais. Jei auditorijoje kuriate tokią atmosferą, leidžiate studentams jaustis labiau atsipalaidavusiems ir tolerantiškesniems savo ir kitų klaidoms. Taip yra kuriama pozityvi mokslo kultūra susijusi su geresniu informacijos įsisavinimu“, – sako KTU lankęsis profesorius.
Pasak eksperto, humoras taip pat priverčia žiūrėti į situacijas kitaip, nagrinėjant pateikiamą informaciją bei ją interpretuojant pasitelkiant skirtingus būdus: „Moksliškai įrodyta, jog tai pagerina supratimą, gebėjimą mokytis ir prisiminti informaciją“.
Kaip taikyti humorą auditorijoje?
Reikia suprasti, kad humoras turi būti taikomas tinkamai ir su saiku, jis turi būti įtraukus ir skatinti teigiamą mokymosi aplinką visiems. Humoras niekada neturėtų būti naudojamas studento sąskaita ar siekiant ką nors sumenkinti.
„Kaip veiksminga mokymo priemonė, humoras reikalauja kruopštaus pasiruošimo ir sumanaus pritaikymo, todėl jauniesiems dėstytojams sakome: jei norite būti juokingi auditorijoje, įsitikinkite, kad tą darote sąmoningai ir taikliai. Norint efektyviai panaudoti humorą reikia praktikos“, – teigia dr. S. Yeralan.
Anot jo, humorui talento nereikia, tai – mąstymo procesas, kurio galima išmokti. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į kultūrinį kontekstą, kuris tarptautiniuose universitetuose yra ypač svarbus.
„Pastaruoju metu tai tampa vis svarbiau, nes daugelyje universitetų mokosi daug studentų iš įvairių šalių ir įvairių kultūrų. Kultūriniai skirtumai tampa svarbūs, mat dalykai, kurie juokingi vienai kultūrai, gali būti nejuokingi kitai kultūrai“, – sako mokslininkas iš Armėnijos.
Geroji humoro praktika apima anekdotus, susijusius su dėstomu dalyku, su kuriais gali susitapatinti studentai, juoką keliančią asmeninę patirtį, intriguojančius istorinius įvykius, nuorodas į populiariąją kultūrą, keistas ar humoristines istorijas ir aktualijų pašiepimą.
„Svarbiausia – bendrauti su jūsų klausančia auditorija. Jūs turite pamatyti, ar studentams pasidarė nuobodu, ar jie seka informaciją, ar jie jau norėtų išeiti iš paskaitos. Stebėdami aplinką turite pakeisti dėstymo tempą, turinį, pasakojamų įvykių seką, jog išlaikytumėte auditorijos dėmesį. Jūs negalite eiti į paskaitą su scenarijumi – ji turi būti interaktyvi, o humoras – improvizuotas, bet taiklus“, – teigia dr. S. Yeralan.
