KTU mokslininkė įspėja: net ir mažais kiekiais nuotekose likusios medžiagos gali kenkti aplinkai ir žmonėms

Kol rūpinamės švara savo namuose bei asmens higiena, dažnai nepastebime kitos medalio pusės – nuolat į kanalizaciją patenkančios medžiagos gali tapti ilgalaike našta aplinkai. Nuo ploviklių, kosmetikos ir vaistų likučių iki mikroplastikų – mūsų kasdieniai pasirinkimai turi didesnę reikšmę aplinkai nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto (CTF) docentės dr. Ingos Urniežaitės, namuose susidarančiose buitinėse nuotekose dažniausiai aptinkamos skirtingos medžiagos. Tai įvairūs maisto likučiai, riebalai, plovikliai, paviršinio aktyvumo medžiagos, azoto ir fosforo junginiai, kosmetikos likučiai, skalbimo metu atsiskiriančios tekstilės mikropluošto dalelės, mikroplastikai, vaistų veikliosios medžiagos ir jų metabolitai, įvairūs mikroorganizmai ir virusai.

Europos aplinkos agentūros duomenimis, daugybė tokių medžiagų yra aptinkama paviršiniame vandenyje ir daro poveikį vandens ekosistemų būklei. Tik apie 30 proc. ES paviršinių vandenų yra geros cheminės būklės – teršalai, įskaitant vaistus, mikroplastikus ir asmens higienos produktus, aptinkami daugumoje telkinių.

Netinkamai atsikrato daugybės atliekų

KTU mokslininkė pastebi, kad sudėtingiausiai iš valomo vandens pašalinami sunkiai biologiškai skylantys teršalai: vaistų veikliosios medžiagos ir jų metabolitai, kai kurie kosmetikos gaminių ingredientai (UV filtrai, sintetinės kvapiosios medžiagos ir pan.), konservantai, mikro ir nano plastikas,  fluorinti organiniai junginiai, ftalatai.

„Tačiau būtent vaistai yra vienas iš tų teršalų, kuriuos gyventojai išmeta ar išpila į klozetą ar kriauklę – tai viena didžiausių daromų klaidų“, – tikina I. Urniežaitė.

Žmonės taip pat dažnai tokiu būdu atsikrato riebalų ir aliejaus, maisto atliekų, kavos tirščių, higienos priemonių, drėgnų servetėlių, vatos diskelių, ausų krapštukų, dažų, tirpiklių, buitinės chemijos ir dezinfekcinių priemonių likučių.

„Visa tai šalinama ne su atliekomis, bet išpilant į kanalizaciją. Tai ne tik ženkliai padidina nuotekų taršą, bet ir gali sutrikdyti nuotekų valymo įrenginių darbą“, – sako KTU CTF docentė.

Visgi yra ir kuo pasidžiaugti: anot I. Urniežaitės, sąmoningumas šiuo klausimu didėja, vis dažniau įsitraukiama į diskusijas dėl vienokių ar kitokių medžiagų patekimo į buitines nuotekas ir saugaus jų šalinimo būdo pasirinkimo.

Net mažas kiekis gali padaryti žalą

KTU mokslininkė atkreipia dėmesį, kad ypatingai svarbu nenaudojamų ar pasibaigusio galiojimo vaistų likučius tvarkyti tinkamai – grąžinti į vaistines. Vaistai sukurti vienaip ar kitaip veikti biologines sistemas, todėl net mažos jų koncentracijos, patekusios į aplinką, gali sukelti neigiamą poveikį.

„Nuleisti į kanalizaciją vaistai patenka į nuotekų valymo įrenginius, kurie nėra pritaikyti visiškai pašalinti iš vandens jame ištirpusias medžiagas. Taip, kažkokia dalis šių junginių yra suskaidoma arba sulaikoma nuotekų dumble, tačiau likutis su išvalytomis nuotekomis yra išleidžiamas į gamtinę aplinką“, – pažymi pašnekovė.

Kai kurių vaistų likučiai, pavyzdžiui, hormonai ir endokrininę sistemą veikiančios medžiagos, antibiotikai ar psichotropinių vaistų likučiai, gali veikti žuvų ir kitų vandens organizmų fiziologiją, elgseną bei prisidėti prie vis labiau augančios antimikrobinio atsparumo problemos.

Tuo tarpu į kosmetikos gaminių sudėtį įeinantys junginiai pavojingi ne todėl, kad vienkartinis žmogaus naudojamas jų kiekis būtų labai didelis. Kasdien naudojami daugelio žmonių, jie nuolat patenka į nuotekas, kuriose kartu su kitais mikroteršalais, sudaro sudėtingus cheminių medžiagų mišinius.

„Moksliniuose tyrimuose dažniausiai kaip potencialūs į nuotekas patenkantys mikroteršalai nagrinėjami eksfoliantai, UV filtrai, antioksidantai, konservantai, kvapiosios medžiagos ir tirpikliai. Plačiai buityje ir pramonėje naudojami konservantai ir kondicionuojančios, antistatinės bei kitas reikiamas savybes suteikiančios medžiagos gali būti toksiškos vandens organizmams – žuvims, dumbliams, smulkiesiems vėžiagyviams ir net mikroorganizmams, dalyvaujantiems biologiniame nuotekų valyme“, – pasakoja I. Urniežaitė.

Testuojamos pažangios valymo technologijos

Klasikiniuose nuotekų valymo įrenginiuose yra du pagrindiniai etapai: mechaninis ir biologinis valymas. Mechaninio valymo metu pašalinamos stambios priemaišos, smėlis, riebalai, skendinčios medžiagos. Biologinio valymo metu aktyviojo dumblo mikroorganizmai skaido ir gyvybinės veiklos procesams vartoja vandenyje ištirpusias medžiagas – azoto ir fosforo junginius, organines medžiagas.

„Lietuvoje šiuo metu plačiausiai naudojamos mechaninio, biologinio ir, kai kuriose valyklose, tretinio valymo technologijos. Tretiniame nuotekų valymo etape papildomai sumažinamas azoto ir fosforo kiekis nuotekose“, – teigia KTU CTF docentė.

Pasak jos, pačios pažangiausios, ketvirtinio valymo technologijos, skirtos mikroteršalams šalinti, dar nėra visuotinai taikomos, tačiau jau yra aktyviai testuojamos ir bus pradėtos diegti didžiųjų miestų nuotekų valyklose.

Yra rizika, kad pateks į vandenį ar maistą

Minėti pažangiausi vandens valymo metodai labai efektyviai sumažina organinių junginių koncentraciją vandenyje. KTU mokslininkė pastebi, kad nors kai kurių kosmetikos, buitinės chemijos, vaistų ar mikroplastikų pėdsakų vandenyje po valymo galima aptikti, tačiau likutinės koncentracijos būna itin mažos.

Europos Komisija, aiškindama naująją Miestų nuotekų valymo direktyvą (ES) 2024/3019, nurodo, kad po daugiau kaip 30 metų ją buvo būtina atnaujinti, atsiradus naujų taršos šaltinių ir naujų teršalų, įskaitant mikroplastikus ir mikroteršalus, tokius kaip vaistai bei kosmetikos medžiagos.

„Lietuvoje nuotekose ir paviršiniuose vandens telkiniuose dominuoja skausmą ir uždegimą malšinančių vaistų veikliosios medžiagos, tokios kaip ibuprofenas, diklofenakas ir paracetamolis“, – teigia I. Urniežaitė.

Taip pat yra rizika, kad į nuotekas patekusios medžiagos gali sugrįžti per geriamąjį vandenį ar maistą. Tačiau tai, anot pašnekovės, priklauso nuo įvairių veiksnių: konkrečios medžiagos savybių, nuotekų valymo technologijos efektyvumo, hidrogeologinių vietovės sąlygų, poveikio trukmės ir pan.

Reikšmingai prisidėti gali kiekvienas

I. Urniežaitė tikina, kad kiekvienas žmogus jau šiandien labai paprastai gali prisidėti prie pavojingų medžiagų mažinimo nuotekose. Svarbiausia – niekada nepilti vaistų, riebalų ar aliejų į kriauklę ir tualetą, taip pat nemesti jokių atliekų, išskyrus įprastinį tualetinį popierių, rinktis mažiau agresyvias valymo priemones, neperdozuoti ploviklių ir valiklių, vengti perteklinio dezinfekuojančių priemonių naudojimo ir kosmetikos su mikro ir nano dalelėmis ar sunkiai skaidomais polimerais.

„Buitinės nuotekos prasideda mūsų namuose, taigi tinkamais pasirinkimais ir elgsena galime mažinti taršą jos susidarymo šaltinyje ir sąmoningai prisidėti prie efektyvesnio nuotekų išvalymo savo mieste“, – sako pašnekovė.

Kasdien į nuotekas patenkantys teršalai – vaistų likučiai, antibakterinės priemonės, UV filtrai, kvapiosios medžiagos, plaukų dažų, nagų priežiūros produktų cheminės medžiagos ar iš sintetinių audinių skalbiant išsiskiriantys mikropluoštai – vėliau gali pasiekti upes, Baltijos jūrą, mūsų pačių vartojamą maistą ar vandenį.

„Todėl atsakingesni pasirinkimai vonioje ir virtuvėje nėra tik smulkmena – tai realus ir labai svarbus kiekvieno iš mūsų indėlis į švaresnę aplinką“, – teigia KTU CTF docentė I. Urniežaitė.